Apie liūdesį :) Išpildei, sakyčiau... :)

daug čia telpa. liū desio. man patiko.

Man patiko, ypatingai žodžių laužymo būdas

pirmo lyg ir nereikėtų, toks įsivažiavimui, bet išrišai gerai. Tik kam tuos žodžius, kaip koks Montė skaidai?

gražu taip nuoširdžiai skamba

o tą žodžių laužymą suvokiu, kaip savotišką kūkčiojimą.

gerai, labai.

...

Viskas gerai, tik nepatiko tas žodžių laužymas

labai jautriai.

Tyliu.

Po liūdesio dažniausiai seka džiaugsmas...

Gilus, stiprus minoras. Galbūt nereikėjo laužyti eilučių, bet tai jau nuo Jūsų valios priklausė ir priklauso. (Jų laužymas visgi nekeičia kūrinio prasmės.)

P.S.
Tikrai taip - rodos sniegas byra, toks trapus trapus, kur tekstas lūžinėja, tik sakai MEDI (ir suklusti, nes nubiro sniego smiltelės) ups -kas čia?.. sniegą pabarstė, lyg vėjo nėra, mintis, bet pratęsi žodį toliau, juk nemikčiosi - NIS; tik trapūs sugeba liūdėti - turintys trapius ir subtilius jausmus. O jau storžieviams krokodilams, ta emocija per sudėtinga, gražu. čia matau besklendžiant liūdesio emocijai, trapiai trapiai kutrius kartus pasibarstė... taip netikėtai, sakai žodį ir... trapus tas sniegas. Čia labai gražiai Šienpjoviai ŠIE (ups sniego smiltelės nuo pušies šakos, taip sulėtintai barstos, per skruostą, šalia kurios žiūri į dangų, prieš kalėdas, ne vasara, sniego nėra.) NAVO dangų.

Gediminai, nu ta vieta - genialiai. geras užmanymas, nusako skaitymo melodijos tonaciją (taip ta muzika, tokiu kalbėjimu vėl artima liūdesiui. puikiai techniškai išspręsta). trapu...

Nu kam taip išlaužinėti tekstą... Apie liūdesį turi plaukti, o ne lūžinėti. Lūžinėja pyktis, nerimas, sutrikimas ir pan. Liūdesiui tai netinka. Nepyk, bet vienas iš silpnesnių tavo darbų.

o būna vaikų, kurie net nepabučiavę pirmą kartą mergaitės - numiršta. Liūdna kai tik tokie mokslo stebuklai, o tėvai laidoje vaikus dėl kažkieno tai aplaidumo ir panašiai... ar tai gražu?
Tik gamta ir gražu - ir stebuklas, kol žmogus dar jos taip nesudarkė, kad gali gyvybė joje būti. O jei sudarkys, tai ji bus, bet be jo - to žmogaus. aš netikiu, aš tai žinau jau. Bet taip bus tada kai mano šitas kūnas bus seniai miręs.

O aš supratau, kad Nieko. (nėra ir nebuvo) tik atmintis - tai joje žinoma prisiminimai, o jau kur ji (atmintis) prisimenančio smegenyse. Ar jos gyvos - žinoma kad gyvos - yra medi, medinis lieptas, yra... labai liuks pradžia, nieko nėra, tik atmintis - reiškia ir jos nešiotojas - smegenų savininkas, kurioje ji yra, o joje informacija. gera pradžia teksto, pats vinis, ant kurio tekstas pakabintas. (aš taip supratau, todėl man nekliuvo, nu jei būtų užkliuvę, tada nebūtų kur eilius pakabintas... (kur pavasario lapai? juk jų nėra - štai šią naktį pažiūrėkite, pilnatis zenite - kaip saulė per jonines - zenite. Tai jau kalędų stebuklas - pilnatis zenite.)

labai, labai... liūdnas ir kertantis gilumon.
ir tas žodžių skaldymas vietoj ir laiku sukuria kapojimo pajautimą.

gražu. iš tikro akį patraukia itin dažnas žodžių kilnojimas, o sulig ašarų pasirodymu šiek tiek nesuvaldomi jausmai, nors iki tol ir vėliau tai puikiai daroma. bendras vaizdas puikus.

kirto upei ir ... dar daug kam :(

keistai pabirę raidelės,bet mintis prasminga.Patiko.

O, šitas, Gediminaim puikus. Galvojau, ar tikrai reikia skaldyt žodžius, bet gal ir reikia.
Smūgiuojant pabaiga nuginkluoja skaitytoją.

Mintys giliai po ledu...ir liūdesys...

yra atmintis ir eilėraštis apie liūdesį, daugiau nieko, o gal dar noras liūdėt eilėraštį virš melsvo sniego ir pilnatis kalėdinė – stebuklas – zenite, bet nieks nemato, kaip to, kuris stikluos langų – nes langus pakeitė į tuos – stiklais su vakuumu.
Sveiki Gediminai. Man gražus jūsų eilėraštis.