Labai skaudus ir artimas. Nors nesu tos kartos, bet daug ką prisiklausiau iš giminaičių.

kai kur gryninčiau kalbą - poetiniame tekste nevartotina daug veiksmažodžių

Sekmadieniniai ėjo kapinėsna.
Keliese vyrai nešė varpą,
Kritusį iš bokšto.
Jį įkasė į duobę – paslaptį atskleis sūnums.

tik iš kažkur žaliasis sunkvežimis ...

Atrodo, daug veikėjų, bet visi jie sutelpa. Įdomiai nuvingiavo mintis.
Kad ir kaip giliai užkasim praeitį ir paslaptis, vos palietus, ir po žemėm jos suskamba.

Skaudus, realistiškas kūrinys, paliečiantis skaitytojo jausmus.....

Slegianti tema.Bet stipriai paveikė, giliai įkrito į širdį skaudi praeitis, palietė ir paslaptis, paslėpta po žeme ir šunyčių tragedija.O dar tas teiginys–...Visi kas netiki, jog visgi tiki...

Nuvedėt į skaudžią, bet realią praeitį, iš kur dar skamba varpai, girdėti atodūsiai. O paslaptys po žemėm laikosi ilgai, reikia tik jautraus žmogaus, kuris mokėtų jas atskleisti. Sujaudino ir privertė išnarplioti teiginį: ,, Visi, kas netiki, jog visgi tiki."

Užkabino ir privertė perskaityti, gana gilus kūrinys.

Keistoki sulyginimai, bet kartu jaudina, kad atmintis, net žuvusi, išlieka, suskamba kliudyta duobkasio - neatpažinta virsta rūdžių sauja -

Ir kol nebus nė vieno tikinčio,
Kad vis dar netiki

Paslaptis po žeme surūdys

Patikėti reikia laiku.