Ir tikrai, kaip daina. Tik su dviem melodijom, nes pusė eilėraščio skaitosi viena tonacija, o pusė - kita. Truputį tragizmas juntamas, bet labai jausmingas darbas, labai.

Štai toks tas gyvenimas, tokia ir muzika, - Andrius Kaniava dabar man dainuoja.

Patiko man, atrodo tikra, išjausta, nėra dirbtinumo. Ir skambus. Skambumas labai svarbu eilėraščiui, manyčiau. Ir traukia perskaityt dar kartelį. Ir išėjus iš šio puslapio dar neturėčiau būt pamiršus. Vadinasi, tikrai gerai. Tik, emm, žodyje sukurtas, nenorint sugriaut ritmikos, tenka kirtį uždėt ant pirmosios u, ir nors poezijoj kartais nepaisoma tų kirčių, bet visgi sUkurtas neitin žaviai skamba.

Jautri širdies daina.

liūna kūrybos metamorfozė..
iš džiugios erotikos į painų ilgesį..