Emanuelė [14]
Nesuvaldoma audra skverbėsi vidun pro visus tarpus – rodos, sienose atsirado skylės, stogo tarsi neliko, grindys tapo šalta sustingusia žeme... Nesvarbu, kad sėdėjo viduje, susisupusi į šiltą vilnonį užklotą, o ant stalelio šalia garavo didelis puodas arbatos. Vis tiek vėjas ošė lyg prie pat ausies, o kūnas drebėjo nuo šalto oro gūsių. Ir nuo baimės.
Telefono linija neveikė jau dvi valandas, elektra dingo prieš valandą. Namuose teradusi tris žvakes, ji išdėliojo jas ant arbatinio stalelio priešais sofą ir tamsoje lėtai uždegė, vos nenusidegindama pirštų. Jei nebūtų taip baisu, būtų galima pasakyti, kad kambary tapo jauku. Ir garuojanti mėtų arbata skleidė švelnų kvapą – net vėjo gūsiai jo neišsklaidė.
Šalimais susirangė juodas kačiukas, dar neturintis vardo. Vos prieš dvi dienas tėčio surastas lauke – toks mažytis, kad tilpo delnan. Mažiukėlis glaudėsi prie jos kojos ir rengėsi miegoti.
Ak, kad taip ir ji būtų galėjusi nurimti ir užsimerkti! Šiuo metu labiau už viską gailėjosi, kad nepasikrovė mobilaus telefono, kol namuose dar buvo elektra. Dabar, po bent dvidešimties bandymų prisiskambinti tėvams, jis išsikrovęs tylėjo. Jokios galimybės susisiekti su pasauliu – nebent eiti pėsčiomis, o tai atrodė beprotiškas sumanymas.
Gal viskas gerai, gal pamatę, kokia audra siaučia, jie tiesiog nusprendė išvažiuoti vėliau, ir todėl dar nepasirodė? Tačiau kodėl nepaskambino? Ar bent neparašė žinutės? Galbūt buvo ne ryšio zonoje…Gal…
Kad ir kaip guodėsi, baimė niekur nedingo. Drebulys krėtė lyg elektros iškrovomis, o mažutėlis kačiukas jau snaudė, šildydamas koją.
Vienoje vietoje ji išsėdėjo dar dvi valandas, kol mažylis prabudo ir ėmė prašytis valgyti. Atsistojusi vos išlaikė pusiausvyrą, mat beveik nejautė užtirpusių kojų. Paėmusi kačiuką ant rankų ir glausdama prie krūtinės nuėjo į virtuvę, šiltas užklotas nukrito nuo pečių kažkur pusiaukelėje. Viena ranka laikydama gyvūnėlį, kita ištraukė iš spintelės jo maistelį ir lėtai ėmė pilti į indelį, tamsoje vos įžiūrėdama ką daro.
Tuk tuk tuk.
Ar tai audra trankosi į duris? Mergaitė sudrebėjusi išpylė maistą ant žemės, katinėlis iškart susidomėjo ir ėmė ėsti.
Tuk tuk tuk.
Kažkas tuksena į duris. Kažkas atėjo. Gal jie grįžo?
Ji tiesiog nuskriejo durų link, rankose tebelaikydama kačių maisto pakelį.
Tuk tuk… Ji atvėrė duris ir vidun įsiveržęs šalto vėjo gūsis kone nunešė metrą atgal.
– Emanuelė? – tarė nepažįstamas žemas vyriškas balsas.
– Kur jie? – garsiai sušuko mergaitė, lyg mėgintų perrėkti nevaldomą audrą. Veidą jau raižė vidun besiveržiantys negailestingi lietaus lašai. Tamsiai žaliai vilkintis nepažįstamasis įėjo vidun ir uždarė duris.
Emanuelė suklupo ant žemės. Ji jautė, ką pasakys tas vyras. Ji beveik žinojo. Širdis daužėsi tokiu greičiu, lyg mėgindama ištrūkti lauk.
– Nurimk, – ėmė guosti ją nepažįstamasis ir suėmęs už liemens kėlė nuo grindų. Ji nesipriešino pasodinama ant sofos. Rankoje tebespaudė kačių maisto pakuotę.
– Kai nurimsi, važiuosime su manimi, gerai? – ramiu balsu tarė vyras.
Emanuelė linktelėjo.
– Kur? – paklausė nesavu balsu.
Vyras žaliais drabužiais minutėlę tylėjo.
– Į… ligoninę…
– Kodėl jūs man meluojate? – sušnibždėjo ji. Ašaros užgniaužė gerklę.
Policininkas atsargiai paglostė jos petį.
– Užjaučiu…– vos girdimai ištarė.
Tylų mergaitės verksmą užgožė nesuvaldoma audra.
Mažutėlis kačiukas taip ir negavo vardo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-04-01 11:39:46
būtent todėl ir publikuoju trumpomis dalimis :) ačiū už komentarus
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-04-01 11:37:46
įdomu. Labai džiaugiuosi, kad tekstą publikouojate nedidėlėmis, bet koncentruotomis dalimis - lengviau perskaityti. :)
Vartotojas (-a): paukščio sparnai
Sukurta: 2010-03-31 23:07:57
Įdomu. Kažkaip nesitikėjau tokio grįžimo atgal. Buvau nusiteikusi dar vienai daliai su Dovydu, Roku ir panašiai. Bet, na, patiko ir dabar :) . Tęskite
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-03-31 22:19:52
sklandu ir graudu...
Vartotojas (-a): Enėjo duktė
Sukurta: 2010-03-31 20:47:44
dėkoju už komentarus
Anonimas
Sukurta: 2010-03-31 18:06:48
Su malonumu perskaičiau visas dalis ir, manau, skaitysiu toliau, gal daugiau kaip pažintinį kūrinį, be to, skaityti lengva.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-03-31 16:34:46
...puiku...
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2010-03-31 16:05:41
Kačiuko motyvas man patiko. Ypač paskutinis sakinys. Viskas lyg ir gerai, bet tas pokalbis su policininku (manau, kad tai policininkas ir keista, kad jis čia neįvardijamas) kažkoks dirbtinis. Aš neįsileisčiau kažkokio vyro, pašaukusio mane vardu, į tuščius namus. O čia jis ją pakelia, nuveda prie sofos... Nežinau.
Ir nesu tikra, ar ši dalis yra reikalinga romanui. Juk jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tėvai žuvo. Galbūt dalis būtų reikalinga, jei būtų kaip pasakojimas Dovydui, širdies atvėrimas, išsipasakojimas po ilgos tylos, sapno nuotrupos ar kažkas pan. Tiesiog reikia jautrumo. Dabar gi šiaip paaiškinimas to, ką skaitytojas jau žino. Net jei tai būtų savarankiškas darbas, ne romano dalis, manyčiau, kad nelabai kas ja ir pasakoma. Trūksta kažko.