nuostabu

labai jausminga vieta, ryškiai išreikšta emocija.
citata:
\"Aidamas paraviu, pradėjo dairycis po kupstus. Cik pūrpc iš po kojų ancis – vos an jos neužmynė. Žvylkc in kupstų – o ty lizdas su kiaušiniais. Antanukas norėj išgerc nor vienų, bet ancis lyg pablūdus suko ratus virš galvos ir gyvon galvon, be paliovos klykė:
- Ryk! Ryk! Ryyk! Ryk! Ryk! Ryyk!..
Susgėdo vaikas, užsklaidė sanas viksvas ir savi ramydamas, kad kiaušiniai gal jau užversci, skubinos pas gaspadorus, cikėdamas, kad nor vakarienei margucų prisvalgis. \" ----- ir kūrinys pilnas jausmo. Kokie bejausmiai tie žmonės, rodos vaikas juos apvalgys. Dvasines šventes švenčia, bet tik duona ir gyvi. Nors apie žmogų yra pasakyta, kad žmogus ne tik duona gyvas, ir dvasiai reikia peno.
labai jausmingas kūrinys, ir visas efektas, kad jis parašytas taip paprastai - neperdėtai, o griebia už širdies. Gerąja prasme.

Skaudi istorija...

MYliu dzūkų tarmę, myliu dzūkus, bet šis kūrinys, kokia tarme bebūtų parašytas yra tikrai vertas pagarbos ir prizo.

Skaudi, bet labai graži istorija, o dar skaitoma pačios autorės - įsiminė giliai.

Labai šaunus kūrinys

Kaip visada, dzūkams nėr lygių...

Smagu, kad atsiranda dar tokių žmonių, kurie moka ir sugeba taip gražiai perteikti tikrą dzūkišką kalbą, tą senų laikų gyvenimą ir mažo Antanuko nuoskaudą. Žinokit skaičiau šį kūrinį ir taip suspaudė širdį, kad net verkti norėjosi... Šis kūrinys galėtų būt skaitomas net ir mokiniams gal valandėlės metu. Jį galima su mokiniais analizuoti. Man labai patiko ir aš jį būtinai panaudosiu savo pedagoginiame darbe.

Tikiuos moderatoriai viską sutvarkys ir nebesidubliuos.

jau skaičiau - sarkutex vardu...dubliuojasi