Īr anėi i dongo, i nomus isprūdė,
Isiriemė mediūs, ka iš kėtor eiškā,
Tiktā dėina palša, dėina baisē gūdė
Anus pėlkas mėglas liūdesio nutraiška.

Toukart ausi sava dėinvidie ištėmpės
To išgirsi skombont varpa balsa stuora –
Ons siūbou kāp viejie lėipsna kuokiuos lėmpas –
Tarsi būto dongaus erdvie pasikuorus.

Vo iš tuola veizont īpač rīškė dėina,
Ka nuauksėn saulė žaliū tuoliu druobės –
Buokštā baltadriūžē švėit laukiniem sėinuom
Vėsa švėsuos jiega i savi sugruobė.

Ė par omžio vėsa pri anū pripratė,
Žmuonis sava laika golda i lėntīnas –
Sokas ė krumslioujės kasdėinībės ratā –
Gėrgžd ė cīpau ašis, kāp metalā trėnas.

Vo artiau priejos, kas anū didībė –
Joudė krīžē maiša debesis, ka viejē
Vėsa dongo plati īr anās apdriebė
Ė kāp vanuo druobės liekdamė veliejės.

Duris aukštas kartās par švėntės dėdiuosės
I laukėnė posė platē atsėdara –
Ė varguonu garsos pamaluonėn duosnē
Meldontius Aukštiausė, ka nebūtom kara.

Iš vėršūnės buokštu ka žvalgās aplinkou,
Akis vėn nustebėn tuolomas miškingas,
Ė rieželē žemės dailē susikinkė,
Isirėitė keliū ė miškieliu vingiūs.

Vo opalė jousta išplatiejus švīstiuo –
Tvėnkėnio ėlgiausio i malūna remas,
Ė tuolīn nuvargus, veidruodieli skīsta
Ikėš i karklīnu briežini nerami.

Žemīn nusileidės, ka akis atversi
Pamatīsi buokštu skrīdi balta, tėisi
Malduos tīra žuodi to anėms ištarsi,
Iš palaimas ronkas i anus ištėisi.