...tiesiai į širdį plaukia eilės...žydėk poezija...žydėk...

Jautriai ir subtiliai apie vienišės būseną...

Išraiškingas vaizdas ir jautri emocija nuo pradžios iki pabaigos. Ypač patiko, kaip gražiai pirmoji pusė į tylą sukaupia, kur subtiliai susilieja ir laukimas, ir vienišumo šešėliai, nors akimirkai tarsi truputį paliestų ir tos tikėjimo Šviesos ruoželis...

...taip, šviesų daug, bet yra Vienintelė Šviesa ir Žvaigždė, kurios, matyt jau nebeatkartos tos natos, o ji taip toli toli čia likusiai puselei. Kasmet vis aštriau pajuntama vienatvė, kuria jautriai serga našlės,( našlaujantys vyrai taipogi) netekusios savo Dalies.
Taip, Tikėjimas didžiausia paguoda. Malonu, kad skaitote ir prisidedate savo mintimis, jautrumu. Ačiū.

Pritariu radaa komentarui.Labai sujaudino kūrinys .Jums leidus imu.

Šviesų daug aplinkui. Juk nebūtina jas turėti rankose, kad galėtum džiaugtis. Galima ir iš tolo:)

Užgavo širdį. Tik gal vienatvė lengvesnė, jei Dievą turi

Tiesiog norisi pasakyti: ta Žvaigždė lydi ir lydės, kol sugebėsime Ją regėti... Ji Tavyje ir nieko tikresnio būti negali.

Vėlei pro šalį, taksi, krenta žvaigždė... Toji meilė buvo tokia trumpa, kaip viena nata? Bet žvaigždė visgi krito...