Paaugliškas maksimalizmas. :)
Turiu patarimą - nerašyk apie tai, ko nežinai ir nejauti. Nes vis viena niekas tavimi nepatikės. Pati savimi nepatikėsi. :) Nes va galėčiau iš to teksto garantuot, kad gi nepažįsti nė vieno narkomano. Ir gerai, vaizdas ne koks. Jie tokie atviraširdžiai, taip meiliai šypsosi ir supranti, kad geri žmonės, tik tie geri žmonės kažkur toli toli ir jiems taip skauda skauda...
Verčiau parašyk apie tai, ką tikrai pažįsti. Parašyk apie tai, kaip kartais sunku eiti į mokyklą ar apie tai, ką jaučia paprastas žmogiukas paprastame pasaulyje. Dauguma mūsų jau nebepamena, koks jausmas būtų beaugančiu žmogumi (aš taip rašiau paauglystėje, darau prielaidą kad ir autorė ne vyresnė - jei vyresnė, pardon), o dar didesnė dalis buvo tokie žmogeliai gerokai seniai, kai paaugliai būdavo kitokie.
Aišku, buitis kartais atrodo neįdomi. Bet patikėk - parašyti gerai apie tai, ko nepatyrei - be proto sunku.
O potencijos turi - nežudyk jos banaliomis klišėmis, ieškok savęs ir lauksim stebuklo. Sėkmės. :)