Pagoniškai. Tikėkimės, kad taip ir yra realiai. Pritariu Gulbinui.

per statybą aukuro (ar ugnim, ar vandeniu), per aukojimą(si) į ramybę sielos...

trumpai,bet įtikinamai.

taikliai - kiekviena aukota siela randa ramybę - liux mintis.

Drąsu...

aš neišdrįsčiau savo širdyje skandinti pirmagimio...

Vat, ką tie autoriai daro - ieškodami naujų formų ir naujų įvaizdžių jie kuria visiškai sau priešingą pasauį, kuriame užmirštamas visas meno švelnumas ir kilnumas. Taip ir skęsta viskas kartu su pirmagimiais.

Geras eilėraštis ateina iš tyros širdies, polėkio ir talento.
Ne iš kuriamų formų pasaulio, kokios jis bebūtų spalvos...

Mintyse žodį "pirmagimis" pakeičiau į kitą ir eilėraštis tapo mielesnis, ne toks atgrasus :) Pavirto į visiškai kitą grožį :)

tuštokas

`Paaukotas pirmagimis` ir išrišimas į ramybę?? Neįtikinta. Netgi obsceniška tuščia forma.

Aštrus apeigų dramatiškumas veriasi...

Griaustiniu į debesis
Kelias čia taip plačiai nugruma... netgi istoriškai... ir puikiai įsilieja pabaigoje į savotišką pateisinimą - nusiraminimą.
Sukrečia, priverčia susimąstyti, prisiminti... Glaustai ir daug pasakyta. Labai patiko.

jei nėra ramybės- pasiaukot būtina

Darbas su pakankamai skaudžia mintimi. Tik yra tokių vietų, kuriuose diegiama asmeninė autorės nuomonė, pvz - "Kiekvienas aukotas randa Sielos ramybę" - tai skamba kaip sentencija, bet juk galiu tą patį parašyti ir aš, ir kiti, bet juk galiu padiskutuot - ar tikrai randa sielos ramybę aukotieji?bet beprasmiška, priimu tai kaip faktą, kurį priimu taip kaip parašyta. Pirmosios eilutės - stulbinančios "Nuskandintas pirmagimis Iš ežero kyla", nežinau kodėl, bet man patinka tas nupieštas vaizdas - susieju jį su gyvybe, o ne mirtimi, nes skestantysis - dažniausiai skęsta, o čia - lyg vaikas katik gimęs...toliau rutoliočiau mintį kitaip, bet autorė pasirinko kitokį kelią - jos valia, tad - tegul. "Šaukia paskui vėles
Griaustiniu į debesis
Kelias" - prie šių eilučių dar padirbėčiau, nes atsiranda priešprieša - pirmagimis kyla, bet griaustinis man asocijuojasi su žaibais į žemę smingančiais, todėl - ta priešprieša(tiksliau susikirtimas) atsiranda tarp tikrojo kilimo ir tikrojo smigimo - reiktų tokių vietelių vengti poezijoj arba jas subtiliau paslėpti, arba kitaip pateikti, kad tas vos vos justusi, nes tai nėra pagrindinė vieta kūrinyje, bet ji ryškiai juntama.

...labai gilus.

Ačiū už nuostabius žodžius. Labai palietė širdį. Jie kaip tik skirti man. Imu į mėgstamiausius. :-)

Erdviai... turiu mintyje pačią kūrinio erdvę (tiesiog atsiveria ji emocionaliai, jutimiškai taip, nors pati tema gal ir turėtų kažkaip atvirkščiai įtakoti, bent taip įpratę esame). Pabaiga - taip, matyt, nuteikia. Taupu - platu. Geras. :)