... lyg sklendžianti užuomina į Laikinumo, būties vigiliją... kartu su didžia kunigo misija...
Lengvai ir širdingai teka mintys, šiek tiek pasikartojančiai, bet čia matyt taip reikia; įtikina suklusti.

Kelyje su laiku šoksime šokį pilkų pelenų... - plačiai sklaidosi mintis; draikstosi ir šiapus , ir anapus...
Graži dedikacija Pelenų dienai:)

Išsisėsime laiko tėkmėje, rinks kiti mūsų paslaptį laiko, kodus skaitys, ieškos, neras.

Nejau be pėdsakų išnyksime??? Kažkuria prasme visi pėdsakus paliksim... :)

:D kas žino?

Barabai, Kunigas tikrai tikėjimo paslapties neslepia:), o žinojimo gal....:), nes nei Tu nei aš tiek nežinome ir nežinosime, deja....:)

Prasmingas,patiko...

Išsisėsime laiko tėkmėje, rinks kiti mūsų paslaptį laiko, kodus skaitys, ieškos, neras.

Todėl būkim dabar, BŪKIM.

Pelenus barstė kunigo rankos, sėjo amžiną tiesą dienų, nepamirški – niekas esi, šios žemės svetys.
Pilkoje spalvoje išsisėsi, virsi žemės dulke basa. Laikinumas – nepaliki purvo žymių...

Vėjas gainioja, šoka šokį pilkų pelenų.

Pasiklydę dienų tėkmėje, aižome kevalus laiko, vyniojame ritinius drobių, rakiname sendaikčių skryniose.
Raktus slepiame sarkofaguose, akmenio plokštėje rašome laiškus, gal skaitys dar vienas svetys, ieškos laimės slaptuos šuliniuos. Malšins troškulį noro žinoti.
Žinojimo paslaptį slepia kunigas saujoj pilkų pelenų.


Va, tiek man patiko.
Tik kunigas ne žinojimo paslaptį slepia, o tikėjimo.

Plati erdvė.

/Kelyje su laiku šoksime šokį pilkų pelenų..../
..... daug talpina :)