liepsnoja valandos iš dūžtančių sekundžių
kai pilnatim užklysta veriantys žaibai
remiuos į sienas naktys kol apkursta
tik kūnu tirpsta jūros atšvaitai

išnyksta ribos upių ežerų ir vandenynų
kai žengia lygumom sukilėlių kalnai
per širdį vėjai skersvėjais troškimų
užlieja ilgesy dangus kol per aukštai

nuplauna degutu medum maitina
išsekę žodžiai bėgant nuo jausmų
kai atmintį po lapą laikas trina
į tavo glėbį nors sekundei nepamirštamai grįžtu