Į šviesų rūko liūną pasinėrę,
išnyksta kontūrai ne tik nakties,
prinokęs obuolys, toli riedėjęs,
akimirkai priverčia pamąstyt...

Ir iki tol turėjęs marias laiko...
beprotiškai mažai, kartu ir daug,
ar išnaudojau jį, kaip privalėjau,
o gal atidaviau nesitikėdamas grąžos.

Sunkus besvoris laikas ir išgydo,
ir akmenis, ir širdis verčia dulkėm,  
Juk viskas priklausys, kaip sversi,
o dar labiau – su kuo pasidalinsi jį...

Kai laiką dalinies po lygiai,
Jauti, kaip jo daugėja atminty.
Gyvenimas nebepraeina tikintis,
kad jis sugrįš į ateitį prasmėm...

Naktis priglaudžia mūsų laiką,
ištirpdo nuovargį baltam rūke,
kad ankstų rytą pailsėjęs
nepabijotum bristi jo tėkme...

Ir jau žinotumei dėl ko...