nebent tai butu nuokalnės pradzia...

Akivaizdu, kad tai menininko darbas. Stiprus, aiškus, konkretus. Ir sraigė puikiai suriša viską į visumą.

Žinai, man patiko, vis tik ryškiausias tas Vincentas van Gogas ---- kūrinio dvasioj, ieškojimas ieškojimas, jau toks ieškojimas ir vis ne tas, geriau jau būtų vandens atsigėręs jis iš kokio palikto sraigės kiaukuto, nubraukęs ašarą, nuo saulės šviesos iš akies ištryškusią, kaip iš tūbelės žybtelėjusią ant akiduobės paletės spinduliu saulės zuikučio, nei pjovęs tą ausį, beieškodamas vis to geltono tono - ne tas...
nors jam geriau žinot kas jam geriau;
fainas sukurta ta kankinanti ir niekaip nepaleidžianti, o verčianti ieškot tiesiog jau karštligiškai ir prieraišiai, net iki proto įkaitimo, ieškojimo dvasia. tas finale " atsigeriu vandens.... lietus dangus švininis, gerai taip. o jei ne tas lietus, gal ir ausis eitų šalin, ausies kaušelis; nu gerai; patiko skaityti;

tiek vaizdine prasme, tiek mintimi- labai priimtinas, itaigus. Ikvepiantis pamastymams... Man tai- savotiskas pasakojimas, piesiamas tarsi lengvomis, neipareigojanciomis scenomis... uzastrinant jas savotiska ironijos doze... Ruke plevenanti scena tiesiog priespastatoma tam tikrai realijai... Tame eilerastyje matau egzistencijos klausima... gal but menininko, kaip zmogaus, savotiska konfrontacija su aplinka... na ir dar daug ka... - visko neissakyti. Tai mano pamastymai...emocijos- gal tiesiog pasaulis... Jei Autorius norejo ka kita isreikst, manau, nesupyks uz mintis, kurias tiesiog issakiau:))

tai dar ne pradžia... tik gurkšnis vandens...
Prakiuręs švininis dangus - tik lietus...
Gal balto sniego palaukt - juk laukti nedaug?
Pradžia kitaip įkvepia orą,
kitaip atrodo pradžios norai... :)