Tai - mano bėda, esu daugiažodė, visur :-)

Gražus,pilnas jausmo...Tik,manau,perdaug ištęstas.

Skaičiau kelis sykius... Grįžau tiesiog ir be ilgų komentarų - įsimėgstamiausinsiu... Eilėse yra kažkas tokio gyvo, mediško, sukrečiančio ir supurtančio, ir švelnaus, ir ilgesingo... Žodžiu kažkas, kas tikrai užburia...

ačiū :)

Atsisveikinimas su būtu skausmu. Pirmoji eiliuko pusė svaresnė, nuo ketvirtosios strofos silpnėja. Tiesiog galėjo būti trumpesnis ir labiau koncentruotas. Sentimentalu, bet ne lėkšta. Sėkmės! :)

O broli,broli,
Jausmai tie virto banalybe.
Aš įklimpau rūke palaukių.

Atviras. Akivaizdu, kad autorė - stipri moteris. Kūrinyje išreišktas pasirinkimo klausimas tarp šiandien ir rytoj, regis, labai sunkus ir skaudus, bet į jį atsakant sudėliojami ir argumentai. Puikus tas medinės įvaizdis.
Reikėtų dar kūrinį pašlifuoti, išmėtyti nereikalingus žodžius, grakščiau suskambėtų ir būtų daugiau nei atviras jausmų išsakymas.

Puikiai išsakyti jausmai... Turėtų juos kažkas išgirsti. Labai patiko.

Labai šiltas. Patiko, kad svarbiausiu įvaizdžiu renkiesi medį, medinį. Tai gelbsti nuo banalumo, kai šmėsteli liepsnos ir atsisveikinančių paukščių klyksmai.

kvintai:kodėl medinė?..gal todėl,kad negyva?..kažkuria prasme taip,tai stabmeldystė.

Kvinta žado netekusi,
Medinę antį paleido.
Esmė- ji ašarų medinių nebuvo mačius.

nieko nesupratau, bet parašytas sklandžiai tik labai toksai tas derinys, "medinė antis" gal čia toksai tikėjimas, stabmeldystė; labai miglota, galima visaip suprast tą medinė, ir vis tik vienos gijos, kas norima pasakyti tuo mediškumu, nesupantu nėra gijos, nėra minties, nėra esmės, kodėl medinė, kas tame esminio - toje metaforoje;

man gražu čia "kai paryčiais šokt prie ugnies pavargs šešėliai,
rugsėjo vėjas pamažu įklimps rūke palaukių," --- šitoje vietoje poezijos yra, o toliau daug prirašyta nu ir kas atrodo;