O, pagunda!
Tavo karštas alsavimas
Paliko žaizdas
Ir ištirpdė kelius
Tuos, kuriais atėjau pas tave.
Ir, nors laiko sugrįžti dar liko,
Tik atgal nebegalima.
Ir iš kurgi paimt
Stebukladarius laiko vedlius,
Kad padėtų sugrįžti
Į mano nuodėmės pradžią?
Grįždama susirinkčiau
Išbarstytas rasas,
O išgirdus viliojimą
Tavo į nežinią
Sulaikyčiau ugnim
Pažabotas strėles.
Tiktai kelio nebėr.
Ir aš niekada nesurasiu
Šaltinio besenkančio
Tyro vandens.
Ištirpo laiko ženklai
Nuo tavo karšto alsavimo,
O aš pasilieku
Prie slenksčio vėlyvo rudens.