Labai atidžiai perskaičius, kilo tokios mintys:
– ar reikalingas paskutinis pamokymų posmas;
– jei taip, ar ne geriau paversti savotišku epigrafu;
– mimika (veido raumenų judesiai) – paprastai vns.
Vykusios išnašos tik sustiprina nesusikalbėjimo įspūdį.
Po galutiniu brūkšniu: kūrinys patiko, geras ir pagirtinas :)

Vis galvoju, ar reikia paskutinio posmo, ar ne. Jis jau kiek atsiskiria nuo eilėraščio ne tik brūkšniais, bet ir stiliumi, be to, jame kiek daugiau didaktikos, nežinau, ar jos čia tikrai reikia. Dar užkliuvo žirniuoti bateliai, bet tokią formą šiandien leisiu ;)

O šiaip labai patiko, labai gražu, mintis tikrai orginaliai išreikšta. Super, pasiimu :)

Originaliai perteikti jausmai. Kūrinys ne tradiciškai jausmiškas, be tuščiažodžavimų ir įgrisusių abstrakcionizmų. Tikrai taip turėtų "atrodyti" jausmiškas kūrinys.

aktorė Ilona Balsytė, buvo tokiu personažu, iš Donaldo Biseto pasakaičių vaikams, sraigė Olaivą. Ji juo būdavo vienoje vaikų laidoje, bet nepamenu tos laidelės pavadinimo, tai dažnai - beveik visada, ką nors pasakiusi ta sraigė Olaiva sakydavo:
- ar suprantate, ką aš turėjau omenyj? Aš matau taip ir taip, darau taip ir taip, tram pam pam ir tra le le. Tikiuosi suprantate ką aš turiu omeny?
Tos laidelės buvo seniai, o ir žiūrėjau jas ne su tokiu susidomėjimu, jos vaikams ir atsitiktiniai žiūrėjimai, tai nieko neatsimenu ką ji ten pasakodavo, bet tai įstrigo ir puikiai prisimena, kaip neatsiejama jos dalis tas posakis įvairiausiomis variacijomis:
- Tikriausiai jūs žinote, ką aš dabar turiu omeny?

va šitą kūrinį skaitant, atrodo kad lyrinis herojus Monika yra, lyg ta sraigė Olaiva.
ryškiai sukurtas charakteris, gal kiek per ryškiai, nes šiek tiek užgožia išsakytas kūrinyje mintis.