Vėlinės niekada nesivėlina,
Grįžta degančių žvakių laiku.
Vakaras semia saujomis gėlą,
Kryžių amžiną „esat“ nešu.

Metas tas – ne linksmybių ošimas,
Vėlės lanko namus artimų.
Iškirsti jie, tarytum beržynas,
Atžala – dingusių jų dienų.

Vėlinės – malda meilės už sielas,
Už ramybę. Išėję Tenai.
Atsargiai vėl velėną pakėlus,
Kalbinu: nesimatėm seniai.

Durys – atdaros, laukiau, parėjot, –
Mintimi vystau lygu šilku, –
Tebemyliu jus taip, kaip mylėjau, –
Rieda ašara raukšlės taku.

Ji skaidri, tarsi jų išrišimas,
Prašymas: Dieve, glausk, kaip glaudžiau, –
Chrizantemų žiedai žemę pina, –
Širdyje mano bus jums saugiau.

Vėlinės niekada nesivėlina,
Lapkričio jos pareina taku,
Kai dangus – juodas, juodas, ne mėlynas,
Lūpos kužda: jums šviesą nešu.