Nemigo naktimis Žana pergalvojo visas galimybes pakeisti darbą ir gyvenamą vietą. Reikėjo greito sprendimo. Jau baigėsi liepos mėnuo. Rudenį sūnui į mokyklą. Šešiametis berniukas ir penki kilometrai kelio. Ryte nuveža ūkio sunkvežimis, o po pamokų – kaip išmanai. Nulinė klasė. Daugiau žaidimų nei mokslo ir naudos. Vaikas jau pažįsta visas raides ir skaičius. O iš pradžių nelabai noriai ėmėsi raidžių. Įdomiau buvo kieme su draugais. Kartą virš kiemo pralėkė naikintuvas. Taip žemai, kad visi nevalingai pritūpė. Rodės, kaminus nugriaus ar medžių viršūnes nukirs. Sūnus taip susižavėjo, kad visą vakarą tik ir tekalbėjo, kaip užaugęs skraidys tokiu pat lėktuvu. Kaimynė tada ir pasakė jam:
– Vaikeliuk, jei nori lakūnu būti, turi viską labai gerai mokėti. O tu vos kelias raides težinai. Net savo vardo nemoki parašyti…
To užteko. Vaikas per porą savaičių puikiai žinojo visas raides ir skaičius. Mokėjo ne tik savo vardą, bet ir pavardę parašyti. Nekantriai laukė, kada eis į mokyklą ir daugiau visko išmoks. Ir vis svajojo, kaip skraidys lėktuvu.
Žana ieškojo ne tik darbo ir gyvenamos vietos, bet tokios vietos, kad vaikui mokykla būtų netoli. Apvažinėjo nemažai vietų, bet vis nerado tokios, kad visi trys dalykai tenkintų. Jei darbas ir mokykla gerai, gyventi nėra kur. Jei gyventi ir mokykla gerai, darbas fermoj melžėja. Žana tokio darbo nenori. Darbas ir gyventi – liuks, mokykla toli. Jau visiškai prarado viltį paieškose. Netikėtai atvažiavo sesuo ir ėmė girti, kad pas juos ir darbas, ir uždarbis geri. Gyventi irgi laisvų butų yra. Mokykla vidurinė prie pat. Nė striukės nereikės. Pasikalbėjusi su mama, Žana nuvažiavo ten pasižiūrėti. Gyvenvietės vaizdas nedžiugino. Namai dviaukščiai, visi vienodi. Lyg koncentracijos stovykla, kurią iš trijų pusių juosia bet kaip sulipdytos pašiūrės. Vietiniai gyventojai jose laikė savo gyvuliukus. Sesuo irgi turėjo tokią pašiūrę. Prie jos buvo priglaustas rūsys po žeme ir stoginė šienui. Ji laikė karvę, porą paršelių ir keliolika vištų. Šalia tvora užtvertas sklypelis daržovėms. Ketvirtoje pusėje buvo sklypeliai kolektyvinių sodų. Juose puikavosi vaismedžiai, vaiskrūmiai, braškės, daržovės ir gėlės. Sesuo sakė, kad nebrangiai parduodamas vienas sodas su visu derliumi: bulvėmis, svogūnais, morkomis ir visu kitu gėriu. Esančios gerų veislių obelys, pilnos obuolių.
Įmonės direktorius geranoriškai sutiko Žaną. Iš karto pasiūlė du bendrabučio kambarius su bendra virtuve ir sanitariniu mazgu. Pokalbio metu užsiminė, kad ir kambary yra galimybė pasistatyti dujinę viryklę. Šildytis teks krosnimi, malkomis ir durpių briketais, kurių galima nusipirkti su nuolaida įmonės darbininkams. Vėliau, tikėtina, bus galimybė persikelti į butą. Sūnui nulinė klasė bus darželyje. Vidurinė mokykla vos už trijų šimtų metrų. Darželis dar arčiau. Parduotuvė, valgykla, paštas, kultūros namai, biblioteka, ambulatorija, ligoninė – viskas vietoj. Autobusas į rajoną penkiskart per dieną kursuoja. Darbas, tiesa, nebus švarus. Bet uždarbis užtat geras.
– Koks vis dėlto tas darbas?
– Na, metalo apdirbimas. Gręžimas, frezavimas, sriegimas, štampavimas… darbas pamaininis. Savaitė iš ryto, savaitė po pietų. – Pakėlė telefono ragelį, surinko numerį, – Albertai, kandidatei aprodyk cechą ir parvežk pas mane.
Žanai cechas pasirodė labai triukšmingas. Gaudė motorai, traškėjo staklės, gremždamos metalą, bildėjo jau apdorotos detalės, metamos į skardines dėžes. Darbininkai lyg robotai vienodais judesiais įdėdavo ruošinius į stakles ir iš jų išimdavo jau gatavas detales. Visi vilkėjo juodais chalatais su neperšlampamomis ilgomis prijuostėmis. Vyrai dėvėjo kepures, moterys skareles. Prie kai kurių staklių dirbo su apsauginiais akiniais. Kai kur purškė kibirkštys, kai kur tekėjo čiurkšle muiluotas vanduo. Poilsio kambary ilgi suolai su stalu per vidurį. Rūbinė su individualiomis rūbų spintelėmis. Dušas.
– Neišgąsdino? – Grįžus paklausė direktorius.
– Neišgąsdino. Sutinku. Dirbsiu. – Spaudė po stalu kumščius Žana.
Tada viskas tvarkoje. – Ištiesė direktorius Žanai raštelį, – kai būsi pasiruošusi persikraustyti, paskambink šituo numeriu, atsiųsiu mašiną.
– Ačiū. Iki pasimatymo.
Grįžusi viską smulkiai papasakojo mamai. Toji atidžiai visko išklausiusi, pritarė persikraustymui:
– Vaikeli, Svarbiausia, mokykla arti, o ir tau darbas, rankoms bus sunkesnis, užtat galvai lengviau. Atidirbsi valandas ir iki kitos dienos be rūpesčių. Visas laikas tavo. Nereiks galvot, kaip spėt nuravėt, kaip derlių suvalyt, kaip iki vakaro darbininkus išsaugot blaivius. Dabartinis tavo darbas kaip šuns. Turi ant visų loti ir padlaižiauti, o jei ne būsi pasmerktas. Dirbi nuo aušros iki tamsos, o ką gauni? Šimtas dvidešimt rublių ir dar benziną iš algos perkiesi darbui. Ten atidirbsi aštuonias valandas ir laisva. Su sūnumi pabūsi, o dabar tik miegantį ir tematai…
Žanai labai svarbu sulaukti raikomo posėdžio. O jis vis atidėliojamas. Pagaliau rugpjūčio dešimtąją dieną gavo pakvietimą. Neramia širdimi ir virpančiomis kojomis vaikštinėjo partkomo koridoriumi, laukdama, kol ją pakvies. Kai ūkio sekretorius išėjo į koridorių ir paprašė ją užeiti, Žana vos nepravirko. Sekretorius suėmė ją už pečių ir švelniai papurtė:
– Ša, ša. Rimk, susiimk. Viskas bus gerai. Tik tvirtai laikykis.
Žana sunkiai nurijo dygų kamuolį, giliai atsikvėpė ir žengė vidun. Kabinetas pilnas žmonių. Pirmoje eilėje sėdi ūkio direktorius, ūkvedys, dar keli nepažįstami. Toliau kitoje eilėje komjaunimo sekretorius, politrukai, net policininkas. Toliau Žana nebesidairė. Sukando dantis, galvos linktelėjimu pasisveikino su sėdinčiais už prezidiumo stalo.
– Prašau sėstis. Mes jau išklausėm skundo dėl Jūsų netinkamo elgesio su darbininkais. Jūs sabotuojate ūkio darbus. Negana to, dar piktybiškai sunaikinote ūkio turtą ir padarėte didelę žalą gamtai...beje, sekretoriau, sakėte, kad svarstyme dalyvaus nepartinis, bet labai svarbus asmuo. Jis dar neatvyko?
– Manau, kad atvyko. Einu pakviesti.
Sekretorius išėjo į koridorių ir po poros minučių grįžo su Pranu. Tai išvydus Žanos širdis ėmė lygiau plakti. Jai mesti kaltinimai nebe atrodė tokie baisūs. Ji jau pajėgė blaiviai mąstyti.
– Pereikim prie klausimo esmės. Prašau direktorių dar kartą pasisakyti ir pateikti faktus, paaiškinančius, kodėl jūs atleidžiate darbuotoją su įrašymu į darbo knygelę.
– Aš galėčiau pusę dienos vardinti ūkvedžio paraiškas dėl jos savivaliavimo, darbų prirašinėjimo, bet svarbiausias argumentas jos pačios pasiaiškinimas dėl tyčinio ūkio turto sunaikinimo: dvidešimt dviejų tonų žibalo ištekinimo iš cisternos ir tuo pačiu padarytos žalos gamtai.
– Taip. – Pirmininkaujantis patylėjo kelias sekundes. – Ką gali pasakyti ūkvedys, tiesioginis darbuotojos viršininkas?
– Galiu tik patvirtinti direktoriaus žodžius ir dar pridurti, kad savavališkai trumpina studentų darbo dieną, sabotuoja užduotis, aplaidžiai prižiūri kombainininkų darbą…
– Papasakokit plačiau apie žibalo cisterną. Kiek žibalo buvo cisternoje avarijos dieną?
– Dvidešimt dvi tonos.
– Kada matavot?
– Nepamenu datos…
– Data tiksli nesvarbu...maždaug...tą pačią avarijos dieną, anksčiau, gal prieš savaitę? Ar buvo morkų pasėlių purškimas? Kiek kartų? Kiek žibalo sunaudojot purškimui? Kiek kartų ir kokiais kiekiais atvežta iki tos datos?
– Vieną kartą buvo purkšta dešimt hektarų morkų. Iš viso buvo trisdešimt tonų, o... liko visai nedaug. Papildomai atvežta nebuvo.
– Ką turi pasakyti mūsų nepartinis žmogus? Prašau, Pranai.
– Nu... ką aš galiu pasakyti… Po darbo ėjau namo. Man pakeliui. Uodžiu, kad smirda. Pažiūrėjau, bėga. Taip... nelabai stipriai… bet srovele, ne lašais. Kranas užrakintas. Negalėjau užsukt. Lėkiau tiesiai per laukus pasakyti. Čia ne juokai... o paskui… tas radinys…
– Stop. Apie radinį paskui. Kaip reagavo brigadininkė?
– Ji tuoj sėdo ant savo motociklo ir abu atvažiavom prie cisternos.
– Kas turi cisternos raktus?
– Ūkvedys ir aš, – į klausimą atsako Žana.
– Trečio rakto nėra, direktoriau?
– Nėra.
– Pranai, o kas ten per radinys, kur minėjot?
– Ūkvedžio piniginė, o joje tos pačios dienos važtaraštis.
– Kur tas važtaraštis? Ūkvedys sakė, kad žibalo nebuvo atvežta?
– Aš turiu, – sako Žana, nešdama važtaraštį pirmininkaujančiam. – O piniginę atidaviau sekretoriui, kad grąžintų savininkui.
Pirmininkaujantis paima važtaraštį, peržiūri ir pastumia kitiems. Po keleto nejaukių tylos minučių kreipiasi į ūkvedį:
– Tai sakot, nebuvo papildomai atvežta žibalo…
– Gal ir buvo… neprisimenu visko… – neužtikrintai atsako ūkvedys.
– O kaip su tuo darbų sabotavimu? Domėjomės. Kažkas pas jus nesutampa. Yra dienų, kai penkiolika žmonių nepadaro keturių žmonių darbo normos ir dėl to nusiskundimų nėra, bet yra dienų, tų, dėl kurių parašyti skundai darbuotojos adresu, kad tie patys penkiolika žmonių įvykdė penkiasdešimties žmonių išdirbio normas per nepilną darbo dieną… Pasidomėsim tiksliau, nors ir taip viskas aišku. Pagaliau sudėlioti visi taškeliai ant i. Dėkoju visiems dalyvavusiems. Dar pasilikti prašau prezidiumą, ūkio direktorių, ūkvedį ir sekretorių.

– Jaučiu, viskas bus gerai. – Koridoriuje Pranas suspaudė Žanos delną. – Kaip atvažiavai? Autobusu?
– Aga, – dar neatgavusi dvasinės pusiausvyros, atsakė Žana.
– Mane atvežė agronomas. Eime, parvažiuosim abudu. Jis laukia.
Agronomas smalsavo, kaip viskas vyko. Pranas noriai pasakojo, truputį pagražindamas. Paklausta, ar žada toliau dirbti šiose pareigose Žana lyg iš miego pažadinta ne tuojau atsakė:
– Turiu jau sutarusi darbą kitur. Tik laukiu čia pabaigos. Išvažiuosiu į Radviliškio rajoną. Be galo bus ilgos dienos, kol sulauksiu sprendimo…
– Oho, kaip toli. Linkiu tau sėkmės.
Namuose Žana apkabina mamą ir išbučiuoja abu skruostus. Mama be žodžių supranta, kad viskas gerai.
Vakare lovytėj sūnus paprašo pasakos.
– Kurią paskaityti, Saulele mano?
– Va šitą, apie Sigutę, – tiesia knygutę sūnus.
Žana paima iš vaiko rankų knygelę ir ima skaityti:
– Žemę kloja lapų šilkas
Į kapus takelis pilkas…
Ten palaidota motulė,
Ten tėvelis tyliai guli… – Žanos balsas ima strigti, akyse kaupiasi ašaros…
– Mamyte, ko verki?
– Gaila Sigutės…
– Nebeskaitykim šitos, aš kitą atnešiu.
Žana prisitraukia sūnų, apkabina ir taip sėdi susiglaudę, kol sūnus užmiega. Atsargiai paguldo, apkamšo. Pati sėdi lovos kojūgaly ir patyliukais verkia. Reiks palikti tėvo kapą, draugę Reginą, gerus namo kaimynus, mielus, nuo pat mažumės išvaikščiotus takelius. Sučirpia durų skambutis. Žana, nusivaliusi ašaras, skuba atidaryti. Kas čia taip vėlai?
– Sekretoriau, taip vėlai!… – nustebusi šūkteli.
Iš rajono partkomo parvežiau dokumentus dėl tavo atleidimo. Rytoj būtinai atvyk kontoron. Reikia galutinai užbaigti šį reikalą. Girdėjau, kad susiradai darbą.
–Taip.
– Iki rytojaus. Atsiųsti mašiną?
– Ne. Atvažiuosiu motociklu. Ačiū. Iki rytojaus.
Labai prailgo rudenėjanti vasaros naktis. Žana trumpai temiegojusi, iš jaudulio besidaužančia širdimi praveria sekretoriaus kabineto duris. Direktoriaus nėra. Jis pavedė sekretoriui sutvarkyti popierinius reikalus, iš anksto pasirašydamas ant reikiamų dokumentų. Įsakymas dėl atleidimo iš darbo savo noru pasirašytas. Žanai tereikia parašyti prašymą. Kai visi dokumentai gražiai užpildomi ir susegami į aplanką, sekretorius iš stalčiaus ištraukia dar vieną ir paduoda Žanai, kad pasirašytų. Žana skaito ir savo akimis netiki. Tai kompensacija už priverstines pravaikštas ir atlygis už moralinę žalą. Perskaičiusi, klausiamai pažvelgia į sekretorių.
– Pasirašyk ir eik į kasą. Ten tavęs jau laukia. O aš palinkėsiu tau gerai įsikurti naujoje vietoje ir sutikti tik gerus žmones. – Sekretorius ištiesia rankas ir tėviškai apkabina Žaną. – tvirtybės tau, mergyt, ir sėkmės. Nepasiduok gyvenimo negandoms.
– Ačiū, sekretoriau. – Pro ašaras sušnabžda Žana.
Namo grįžo švytinčia šypsena.
– Pagaliau viskas išsisprendė, – pamojavo prieš save pluoštu rublinių. – Užmokėjo už priverstines pravaikštas. Kraunamės daiktus ir kraustomės naujon vieton. . Važiuoju pas Joaną, pasakysiu, kad pasiimtų karvę. Tuos kelis triušius vešimės. Sesė sakė tvarte yra vietos, auginsim. Motociklą ryt išvarysiu, padovanosiu. Ten man jo nereikės. Vakare dar abi nuvažiuokim į kapines…
– Gerai, dukra, gerai, važiuokim...