Užsnūdome senatviniu tursomiegiu,
Užklostę vienas kitą pažadais, kurie - migla ir pūkas.
Nes įsitikinome, kad nektaro upių nesusirinks darbščiausios bitės.
Kol kas ne šienapjūtė, tad ražienos neduria
Ir mudu meldžiamės, kur svaiginiais suklupom,
Įgavę išmintį, tačiu mainais praradę dovanotą lytį.
Drovu savęs, drovu tavęs, nes kūnai išklaipyti kinta nepažįstamai -
Lyg nužydėję būtume - pražilusi, nuplikęs,
Tačiau paguodžia šaknys, nes iš kelionių bet kokių čia grįšime,
Nes pažadais jaunatviniais lig šiolei naiviai tikime.
Saldžiom prasmėm per gomurį tikri jausmai, be žodžių
Ir patikli snūda, nes vienas kitą dėmesingai klostom.
Bendri sapnai kaip niekas kitas guodžia,
Kada dėl nuovargio savuosius žiburius išslapstome po bluostu.