Man daug žiedų pavasarį nereikia
Ir viename jo veidas nuostabus.
Šviesiausios spalvos žiedlapėliuos žaidžia,
Kurias mums siunčia saulėtas dangus.
 
Iš žemės kyla medžiai, žolės, gėlės,
Gyvybės jėgos veržiasi į aukštį,
Pavasaris visiem duris atvėrė
Vėl sužaliuot, gražiausius žiedus krauti.
 
Ir žmogui nevalia tamsos kely palikti
Su senų rūpesčių bei nerimo našta.
Neleisti sielai su viltim pakilti
Kartu su obelim pražydusia balta.
 
Žiedais skubės pavasarinės dienos,
Turės ir vasara liepsnojančių, karštų,
Bet šiandien gera man pabūt prie vieno,
Prie pirmo sodo žiedo, tokiu nuostabiu.