Neišlaikyt gležnam snieguolės žiedui
Pasiausti vėlei grįžusios pūgos.
Kvatoklis vėjas beria šaltą sniegą
Ant prasiskleidusios gėlės baltos.
 
Ką tik pakilus, ji prie žemės linksta.
Juoda žemelė, žinoma, priglaus.
Tiktai žiedelis liūdi nelaimingas,
Jam reikia saulės spindulio šviesaus.
 
Jam reik pavasario šiltų glamonių,
Bitutės dūzgesio saldaus,
Priėjusio žmogaus akių vilionių,
Jo pirmo džiaugsmo nuoširdaus.
 
Juk neužmigt, dar kartą neužmigti.
Kentės ir lauks. Tokia, matyt, lemtis
Ne vien tik jauną kovą pasitikti,
Bet ir sugrįžtančias žiemos naktis.