Kaip gražiai sudėliota mintis...
Liūdžiu dėl kiekvieno nukirsto medžio. Šiuolaikiniai Vilniaus želdinių architektai elgiasi barbariškai ir neišmanėliškai. Sodinama parkuose kažkokie hibridai, o ne medeliai, formuoti krūmai - nei pavėsio, nei paukštelio. Tiesiog, skauda širdį.
Panašu, kad mes pamiršome, kad šiame žemės lopinėlyje yra mūsų šaknys. Mūsų protėviai jį ginė ir puoselėjo,kad mes turėtume, kur gyventi, o mes?. Pasilikome prie absurdiškos minties, tai:" Po manęs nors ir tvanas".
Anot K. Voneguto: ...Žmogus yra niekas be savo šaknų - tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai...
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2021-11-13 12:07:45
Kaip gražiai sudėliota mintis...
Liūdžiu dėl kiekvieno nukirsto medžio. Šiuolaikiniai Vilniaus želdinių architektai elgiasi barbariškai ir neišmanėliškai. Sodinama parkuose kažkokie hibridai, o ne medeliai, formuoti krūmai - nei pavėsio, nei paukštelio. Tiesiog, skauda širdį.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2021-11-09 10:48:55
Kelmai kelmuoti, kelios laibos pušelės...
Ir Baltajai varnelei širdelę gelia...
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2021-11-08 10:11:07
Čia labai šaunus trioletas!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-11-08 08:46:15
Panašu, kad mes pamiršome, kad šiame žemės lopinėlyje yra mūsų šaknys. Mūsų protėviai jį ginė ir puoselėjo,kad mes turėtume, kur gyventi, o mes?. Pasilikome prie absurdiškos minties, tai:" Po manęs nors ir tvanas".
Anot K. Voneguto: ...Žmogus yra niekas be savo šaknų - tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai...