Norint apie ką nors pasakyti, reikia pabūti to žmogaus kailyje.
Tačiau turėjau progos pamatyti alkoholikų egzistavimą (vargu, ar galima pavadinti gyvenimu) ir jų pusiau gyvulišką buitį, kai iš meilės liko tik seilė (geismo ieškojimas su bet kuo ir bet kur) , o atsakomybė tapo reliktu.
Ten kur dirbau buvo 4 sezoniniai etatai. Kadangi neatsirasdavo norinčių į tokią „garbingą“ vietą, tai beliko viršininkui tik viena išeitis – priimti alkoholikus. Dokumentus jie visus pateikdavo. Na ir kas, kad pora metrų atstumu skleisdavo „Trojnoj“ kvapą, bet darbą padarydavo, jei kada nors patys nepajėgdavo – pagalbininkių netrukdavo, kurios sukdavosi apie juos kaip satelitai, laukdami jų avanso arba atlyginimo. Kasmet jie dalinai keisdavosi. Pagrinde dauguma būdavo iš vietinės reikšmės „žibučių“ ir „varpelių“. Viena iš Latvijos buvo, kuri labai mylėjo laisvę. Kai buvo atvažiavęs iš Latvijos vyras jos parsivežti pas 4 (1 mirus buvo) paliktus jam savo vaikus – nei per kur nevažiavo. Kitas – svečioje šalyje nesuradęs „Eldorado“, pasitraukė iš gyvenimo.
Beje jie visi, neatlaikę gyvenimo naštos, paliko šią ašarų pakalnę. Vieniems pavyko sulaukti 50 metų, o kai kam – ne.
Sunku apie tai rašyti. Juk prieš nuopuolį jie gyveno kaip ir visi žmonės: svajojo, mylėjo ir tikėjo gražia ateitimi...
Kiek talentingų žmonių pražuvo per nelemtąjį alkoholį!
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2021-08-23 09:41:28
Kaip iš dainos neina išmesti žodžių, taip neina išmesti iš gyvenimo žmonių silpnybių.
Tai labai aktuali, nors ir skaudi tema.
Laukiu tęsinio.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-08-19 12:54:52
Norint apie ką nors pasakyti, reikia pabūti to žmogaus kailyje.
Tačiau turėjau progos pamatyti alkoholikų egzistavimą (vargu, ar galima pavadinti gyvenimu) ir jų pusiau gyvulišką buitį, kai iš meilės liko tik seilė (geismo ieškojimas su bet kuo ir bet kur) , o atsakomybė tapo reliktu.
Ten kur dirbau buvo 4 sezoniniai etatai. Kadangi neatsirasdavo norinčių į tokią „garbingą“ vietą, tai beliko viršininkui tik viena išeitis – priimti alkoholikus. Dokumentus jie visus pateikdavo. Na ir kas, kad pora metrų atstumu skleisdavo „Trojnoj“ kvapą, bet darbą padarydavo, jei kada nors patys nepajėgdavo – pagalbininkių netrukdavo, kurios sukdavosi apie juos kaip satelitai, laukdami jų avanso arba atlyginimo. Kasmet jie dalinai keisdavosi. Pagrinde dauguma būdavo iš vietinės reikšmės „žibučių“ ir „varpelių“. Viena iš Latvijos buvo, kuri labai mylėjo laisvę. Kai buvo atvažiavęs iš Latvijos vyras jos parsivežti pas 4 (1 mirus buvo) paliktus jam savo vaikus – nei per kur nevažiavo. Kitas – svečioje šalyje nesuradęs „Eldorado“, pasitraukė iš gyvenimo.
Beje jie visi, neatlaikę gyvenimo naštos, paliko šią ašarų pakalnę. Vieniems pavyko sulaukti 50 metų, o kai kam – ne.
Sunku apie tai rašyti. Juk prieš nuopuolį jie gyveno kaip ir visi žmonės: svajojo, mylėjo ir tikėjo gražia ateitimi...
Kiek talentingų žmonių pražuvo per nelemtąjį alkoholį!