Kūrinio nuoroda: https://zaliazole.lt/kuriniai/perziureti/98475
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2021-04-23 17:54:47
Kiekvienas laikmetis turi savo genijus ir kuo jis sunkesnis, tuo poezija sodresnė
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-04-23 12:04:55
Tai buvo laikotarpis, kai buvo prarasta daug talentingų žmonių. Abiejų labai lyriški S. Jesenino eilių vertimai.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-04-22 22:19:01
Atsiprašau, ir aš su savo trigrašiu - 2019 šias eiles esu mėginusi išversti: Nedejuoju, nešaukiu, neraudu - Obelų baltų praeis migla. Kai iš lėto vysti - nebeskauda. Jau nebūsiu jaunas niekada Tu, širdie, dabar žinai kaip būna, Po šalnos - žolė nesužaliuos Ir beržų šalis baltakartūnė Basomis bastytis nevilios. Vis rečiau liepsna užlieji lūpas Tu, klajūne nerami dvasia, Potvyniai jausmų ramiai nuslūgsta Ir ugnies nelieka akyse. Tai dabar jau džiaugtis negalėsiu Savo norais? Ar susapnavau, Kad pavasarį ankstyvą ,šviesų Ristūnu rausvu prašuoliavau? Mes visi čia laikinai atėję, Klevas lapų varį lieja greit. Ak, palaiminti, kas žemėje suspėjo Skleistis, sužydėti ir išeit. Dar kartą atsiprašau, malonu, kad žavitės šiuo tragiško likimo poetu, nudžiuginote.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2021-04-23 17:54:47
Kiekvienas laikmetis turi savo genijus ir kuo jis sunkesnis, tuo poezija sodresnė
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-04-23 12:04:55
Tai buvo laikotarpis, kai buvo prarasta daug talentingų žmonių.
Abiejų labai lyriški S. Jesenino eilių vertimai.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-04-22 22:19:01
Atsiprašau, ir aš su savo trigrašiu - 2019 šias eiles esu mėginusi išversti:
Nedejuoju, nešaukiu, neraudu -
Obelų baltų praeis migla.
Kai iš lėto vysti - nebeskauda.
Jau nebūsiu jaunas niekada
Tu, širdie, dabar žinai kaip būna,
Po šalnos - žolė nesužaliuos
Ir beržų šalis baltakartūnė
Basomis bastytis nevilios.
Vis rečiau liepsna užlieji lūpas
Tu, klajūne nerami dvasia,
Potvyniai jausmų ramiai nuslūgsta
Ir ugnies nelieka akyse.
Tai dabar jau džiaugtis negalėsiu
Savo norais? Ar susapnavau,
Kad pavasarį ankstyvą ,šviesų
Ristūnu rausvu prašuoliavau?
Mes visi čia laikinai atėję,
Klevas lapų varį lieja greit.
Ak, palaiminti, kas žemėje suspėjo
Skleistis, sužydėti ir išeit.
Dar kartą atsiprašau, malonu, kad žavitės šiuo tragiško likimo poetu, nudžiuginote.