Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį pas Jėzų, sugautą svetimaujant.  Jie kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jėzus tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Visi atsitraukė. Išvada aiški. (Iš interneto)
Jaunystėje kartą vakarop ėjau iš darbo pro vieną parduotuvę. Tuo metu beveik prie kiekvienos parduotuvės šliejosi alinės, liaudies vadinamos "myžalinėmis". Atsiprašau, bet kaip neina išmesti žodžių iš dainos taip ir iš folkloro. Priėjusi, pamačiau, "įšilusią", bandančią atsistoti, moterį. Matomai neapskaičiavo kiekio taške.  Kadangi spaudė šaltukas, tai negalėjau praeiti, neištiesusi pagalbos rankos. Deja, man nepavyko pakelti. Netoliese stovėjo keli vyrai išėję iš taško prasivėdinti. Paprašiau, kad padėtų pakelti. Pasakė kad negali, nes bijo, kad žmonos per langą nepamatytų. Pagalvojau, kad kaip reikia žmonoms nusikalsti, kad bijoti ištiesti pagalbos ranką kitams žmogui. Kiek vaidybos. 
Šiaip ne taip pakėlusi, pavedžiau iki jos pasakyto namo.

Kokiais vardais tik mūsų nevadina,
Kalė, prostitutė, kurva, paleistuvė,
O mums kaip vanduo nuo plunksnų nubėga,
Nes net patys šv. teisuoliai ateina pas mus ir miega.