Tikroviški teiginiai su pesimizmo atspalviu. 
Gražu, kai visi turtingi. 
Kai kurie tėvai ir mokytojai vaikų pagarbą prarado. Kas bus vaikams autoritetu, kad vaikas neprarastu tikėjimo gėriu ir tiesa? Papratai, jeigu, kas nors nepavyksta - pradedama iš naujo.
Aš turėjau vieną pavyzdį. Mano pažįstama turėjo vieną sūnų. Jei ji būtų galėjusi, tai jam būtų ir žvaigždes nurinkusi nuo dangaus ne tik jam žemuogytes rinkusi, o sūnus (jau kokiu aštuonių m.) eidavo greta ir net nedirstelėdavo žemyn. Sūnus ją vadindavo "karve".Tai buvo pats gražiausias kreipinys jo leksikone. Be abejo, kad jis iš savo tėvo įsisavino.. Pavyzdys įkvepia. 
Tėvas po vestuvių nuvažiavęs pas jos tėvus ir pamatęs, koks skurdas, ten paliko meilę savo žmonai. o grįžęs, netrukus ir ją pačią, bet iki mirties ją rėmė pinigais. 
Ji nėrėsi iš kailio, kad sūnus viską turėtų neprasčiau kaip kiti klasės draugai, bet sūnaus pagarbos taip nesusigrąžino.
Reiškia turtas lemiamos įtakos neturi, o šeimos stabilumas.

Tik ar ne per daug nuskurdo ir mūsų dvasia?