Ką čia įrašinėji? – nuo šio klausimo ir atsispirsiu, kad mano įrašas (deja, tik skaitomas, nei scenai, nei egzistencijos apmąstymams netinkamas) įgautų solidumo (naivu, bet).
Juostą įdėmiai perskaičiau, t. y. perklausiau. Kadangi ausiai nesvarbu (jei intonaciškai nekuria pauzių) skyrybos ženklai, rašybos reikalai, kokia nors ištęsta ar suvelta vieta, ogi egzistencijos (ap-, iš-, į-)šnekėjimas, kaip šiuo atveju, ir neturi būti nuglaistytas, srautiškumas pasiteisna, o be to, galbūt (tarkim) tam tikras laikmetis galėjo lemti, kad nejučia persekioja nelietuviška konstrukcija kad suklaidinti (kad su bendratimi tikslui reikšti) – na, mano magnetofonas jau stringa. Šitą gabalą galima praleisti greituoju prasukimu.
Patiko visuma. Idėja. Skaičių prasmės: 63 (6, 3, 9); 9 mėnesių (iki užgimimo) motyvas. Itin vaizdus kūdikio išnirimo epizodas.
Apskritai patiko visa ko per(si)pynimas. Tame tarpe (lyg būtų įsprausta į kokį tarpą?) ir žodžių žaismas. Štai kelios gijos: Paskutinė Krepo juosta. Drama, gal komedija. Pirmutinė mano juosta. Garso įrašas. Mirties-gyvenimo kelias. Gal viskas kaip filmas. Laidotuvių kaspino aliuzija.... Galima pavartyt, paknaisiot. Literatūriškai tariant, paklausyk, ką šnabžda sliekai.
Pvz. (interpretacijoms): Net neįsivaizduoju, kaip reiktų visą šitą velniavą paaiškinkit. Apie kapines geriau net neužsiminti, nes jei rusą draugą po šimto klausimų ir spekuliacijų rusofobijos tema ir išteisinsiu, tai sliekų paminėjimas nuves mane tiesiu taikymu į beprotnamį, nes žmonės tokie jau yra – jie tiki, kad kažkas nuskrido į Mėnulį, nors patys to nematė, tiki arba apsimeta, kad tiki, jog Kristus prisikėlė ir sėdi danguje, bet kad jis be sėdėjimo galėtų dar kažką veikti – to tai jau būti negali. (...)Prisikelti tai jis gali, ir į dangų gali, bet nueiti ir pasikalbėti su sliekais, tai jau ne.
---
Mano įrašas panašesnis į priešmirtinį gargaliavimą, o štai Paskutinė juosta, nors ir paplepėta kai kur (tikiu, būtent toks ir turėjo būti įrašinėjimo formatas) – vyniojasi normaliai: nes tai rimtų, memuaristinių, fantastinių, humoristinių ir egzistencinių pradų audinys. (Kiek sąmoningas, organizuotas, kiek pasąmoninis – nesvarbu. Čia aptariamas rezultatas.)
Įspūdis, kad Vienaveiksmė pjesė nėra baigtinė, nors įrašas įkalbėtas, magnetofonas išjungtas...
(scenoje pakimba tyla, ant pakylos kaip ant katafalko lieka tik prožektorius ir neaišku ko laukimas)
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2019-09-06 08:16:02
Ką čia įrašinėji? – nuo šio klausimo ir atsispirsiu, kad mano įrašas (deja, tik skaitomas, nei scenai, nei egzistencijos apmąstymams netinkamas) įgautų solidumo (naivu, bet).
Juostą įdėmiai perskaičiau, t. y. perklausiau. Kadangi ausiai nesvarbu (jei intonaciškai nekuria pauzių) skyrybos ženklai, rašybos reikalai, kokia nors ištęsta ar suvelta vieta, ogi egzistencijos (ap-, iš-, į-)šnekėjimas, kaip šiuo atveju, ir neturi būti nuglaistytas, srautiškumas pasiteisna, o be to, galbūt (tarkim) tam tikras laikmetis galėjo lemti, kad nejučia persekioja nelietuviška konstrukcija kad suklaidinti (kad su bendratimi tikslui reikšti) – na, mano magnetofonas jau stringa. Šitą gabalą galima praleisti greituoju prasukimu.
Patiko visuma. Idėja. Skaičių prasmės: 63 (6, 3, 9); 9 mėnesių (iki užgimimo) motyvas. Itin vaizdus kūdikio išnirimo epizodas.
Apskritai patiko visa ko per(si)pynimas. Tame tarpe (lyg būtų įsprausta į kokį tarpą?) ir žodžių žaismas. Štai kelios gijos: Paskutinė Krepo juosta. Drama, gal komedija. Pirmutinė mano juosta. Garso įrašas. Mirties-gyvenimo kelias. Gal viskas kaip filmas. Laidotuvių kaspino aliuzija.... Galima pavartyt, paknaisiot. Literatūriškai tariant, paklausyk, ką šnabžda sliekai.
Pvz. (interpretacijoms): Net neįsivaizduoju, kaip reiktų visą šitą velniavą paaiškinkit. Apie kapines geriau net neužsiminti, nes jei rusą draugą po šimto klausimų ir spekuliacijų rusofobijos tema ir išteisinsiu, tai sliekų paminėjimas nuves mane tiesiu taikymu į beprotnamį, nes žmonės tokie jau yra – jie tiki, kad kažkas nuskrido į Mėnulį, nors patys to nematė, tiki arba apsimeta, kad tiki, jog Kristus prisikėlė ir sėdi danguje, bet kad jis be sėdėjimo galėtų dar kažką veikti – to tai jau būti negali. (...) Prisikelti tai jis gali, ir į dangų gali, bet nueiti ir pasikalbėti su sliekais, tai jau ne.
---
Mano įrašas panašesnis į priešmirtinį gargaliavimą, o štai Paskutinė juosta, nors ir paplepėta kai kur (tikiu, būtent toks ir turėjo būti įrašinėjimo formatas) – vyniojasi normaliai: nes tai rimtų, memuaristinių, fantastinių, humoristinių ir egzistencinių pradų audinys. (Kiek sąmoningas, organizuotas, kiek pasąmoninis – nesvarbu. Čia aptariamas rezultatas.)
Įspūdis, kad Vienaveiksmė pjesė nėra baigtinė, nors įrašas įkalbėtas, magnetofonas išjungtas...
(scenoje pakimba tyla, ant pakylos kaip ant katafalko lieka tik prožektorius ir neaišku ko laukimas)