Skaitydama šį tekstą tegaliu mąstyti tik apie A. Šliogerį... Tai filosofinis mintijimas, atsiremiantis į Biblijos tiesas, nebijantis joms prieštarauti, tiesos ieškantis poezijos įžvalgose...

Tavo tekstas puikus, pažadino mintį. Teisingiau vieną jų: asmenybės formavimasis prasideda nuo tikėjimo laisve ir savo jėgomis, nuo prigimtinės teisės būti laisvu ir pajėgiu valdyti pasaulį, nes tik vienas jautiesi žinantis, ko reikia tau ir pasauliui. Betgi visas tas susikurtas tikėjimas neišvengiamai sugriūva, kartais dar tebegyvenant, kai ir mažas akmenėlis išverčia vežimą, kartais mirčiai paneigus visas teorijas.
 

Kažkodėl besiekdami tokios laisvės, kuri atrištų sielą nuo žodžių kevalų, mes nenorime likti nebyliais savo tylėjime be kontakto su kitomis ir, gal svarbiausiai - kitokiomis sielomis, nes net save pažinti nėra galimybės tūnant nebylystėje. Smalsumas nuo pat savivokos ankstyvoje vaikystėje mus iškrapšto į pažinimo erdves. Sakykime, kad palieka mus be privalomo dėjimosi į nors vieną sistemą. Kuo taptume? Individo ir visuomenės problemos yra santykis, paieška, nuolatinis įrodinėjimas tiek teoremų, tiek aksiomų, nes suvokimo, nuovokos lygmuo skirtingas, labai asmeniškas bruožas. Teko gyventi mieste, teko gyventi atokiai nuo žmonių. Sakyčiau, kad "skniausia' dvasinė būsena, kai yra galimybė pasiekti informaciją - ką leidžia dabartinės technologijos - ir dozuotas realus bendravimas. Tačiau tik su sąlyga, jei kūno galios leidžia apsirūpinti kuklius kūno poreikius... Kaip nebūtų pikta, bet to balasato, to sielos indo poreikių nurašyti nėra galimybių. Jis lieka sau, kai mus iš to būsto iškrausto...Ori laisvė prasideda nuo to momento, kai kaip H.D.Toro atsistoji savo nedideliame pupų lauke ir žinai, jog iki pavasario nereikės inkšti prie kaimyno durų, prašant kąsnio, kad išgyventum ir galėtum kurti eiles arba gilintis į filosofiją. Medinius kardus nusisega visi, kai pradeda groti tuščio pilvo trimitas.