Įspūdis – šis herojinis epas aiškiai ironiškas (o tariant švelniai – komiškas). Konkrečiame siužete (nors idėja gali būti bendra įvairiems atvejams) – svarbiausia atrodyti.

Kai kurių tikrinių vardų miksavimas, t. y. autoriniai pasismaginimai, išgalvojimai pažįstami iš anksčiau, dažniausiai galima susekti, kas iš kur kilimo; šiuo atveju asociacijų kelia  Žiburkus (bene žiburys?), primenąs raudonąjį generolą, Jonas Danisevičius – gulagų Ivaną Denisovičių, kiti (Kulnas, Sakalas...) grynuoliai iš liaudies… Marga kompanija, kaip ir istorija marga. Be patriotų kalbų gilumų, kai ką galima nugirsti ir ūkininko su kolbasomis frazėje rinkliavų klausimu ar minint vadų portretus.
Dar ir Čingačgukas, pasitaikęs leksikoje… (aš tai nutuokiu, kas ta leksika, bet tikram kovotojui tas nebūtina).
 
Sudarinėjamas kilnių darbų metraštis, tarpusavy tolydžio  tvirtinamas tyras veiklų paveikslas, jokių klastočių, – tai turbūt ironizavimo objekto esmė.

Pabaiga po tokio šurmulio pasirodė lengva... nors gabalu nuo Partizanai kovot susirinko (..) iki finalinės frazės – darkart ironiškai drėbtelėta.

--- Skaitant išeina samprotauti, kaip sakoma, kvestionuoti tiesas tokia forma, bet scenoje (bandžiau įsivaizduoti) viskas būtų vis tiek juokinga.
Vot.