Keista, bet įdomi kūrinio struktūra, nes iš tiesų tekstas pasižymintis išsikirtine, tiesiog neįprasta struktūra. Patraukė įdomios mintys. Tai tarsi koks dienoraštis be datų su tam tikromis paralelėmis į kitas dimensijas realybėje. Tai savotiška alternatyvi dokumentika su nuorodomis, tam tikromis užuominomis į bendruomenes, sambūrius, kurie iš tiesų gali egzistuoti. Tačiau dėl savo neįprastumo kūrinys gali būti "tiesiog neprieinamas" įprastinės prozos skaitytojams, tiems, kurie iš kūrinio tikisi įprasto siužeto su akivaizdžiais personažais ir su jais susijusiu veiksmu. Man kūrinys patiko, nes jis neįprastas, pakankamai realistiškas. Laukiu panašios struktūros kūrinių. Norisi tiesiog daugiau.
Dėl žanro (svetainės sistematikoje) nežinau. Vaizdelis? Ne visai... vakarėlis gali eiti ir per dienoraštį, novelę... Pagaliau ir nesvarbu.
Turėjus garbės daugumą personažų sutikti ankstesniuose skaitiniuose, dabar viskas aišku. Jei kas anksčiau nelabai pasidavė, dabar aiškumo įgauna. (Beje, pas Kainą su Abeliu klajoju kaip abelis, ten sudėtinga, tik dauginasi viskas...).
Taigi, pasimatymų vakarėlis.
Sumanymas, kokį įsivaizduoju – įdomus. Personažų atsiradimo, gyvenimo, reikalingumo, savaiminio nusibaigimo ar nugalabijimo idėja patiko.
Ir tai (kažin ar atsitiktinė fazė): Niekas mūsų neskaito. (...) Kam tu mus paleidai?
Apie dėstymą. Eilinį kartą neaptarinėjant stiliaus (nestandartinė tiesioginės kalbos skyryba, turinio daug visko ir pan.), suabejojau, ar visuma brandinta. Srautas. Tvarkos trūksta. (Nors virtualijoje naivu pareikšti, kad ir korektūros reikia, bet pareiškiu).
Kita vertus, gal viskas tėra srautas? Susitikimai, (pasi-, nesusi-)kalbėjimai, išsiskyrimai.
Atrodo, kad ir prisiminimai apie stovyklą (ėda vienišumo, nepilnavertiškumo jausmas, bet vyksme dalyvauji... – ir, žinai, namie gi lauks nyki tuštuma) – dar vienas pasakotojo susiliejimas su personažais, paryškinant visa ko antiherojiškumą... esi sraute, pats vienas su savais vaiduokliais.
Galėčiau plėtoti savo psicholiginį-analitinį veikalą.
Bet ir ekspertizių niekam nereikia, kaip ir herojams amžinos šlovės, atminties :D
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Tikras Dearnis
Sukurta: 2025-12-09 11:19:03
Keista, bet įdomi kūrinio struktūra, nes iš tiesų tekstas pasižymintis išsikirtine, tiesiog neįprasta struktūra. Patraukė įdomios mintys. Tai tarsi koks dienoraštis be datų su tam tikromis paralelėmis į kitas dimensijas realybėje. Tai savotiška alternatyvi dokumentika su nuorodomis, tam tikromis užuominomis į bendruomenes, sambūrius, kurie iš tiesų gali egzistuoti. Tačiau dėl savo neįprastumo kūrinys gali būti "tiesiog neprieinamas" įprastinės prozos skaitytojams, tiems, kurie iš kūrinio tikisi įprasto siužeto su akivaizdžiais personažais ir su jais susijusiu veiksmu. Man kūrinys patiko, nes jis neįprastas, pakankamai realistiškas. Laukiu panašios struktūros kūrinių. Norisi tiesiog daugiau.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-11-06 09:00:47
Dėl žanro (svetainės sistematikoje) nežinau. Vaizdelis? Ne visai... vakarėlis gali eiti ir per dienoraštį, novelę... Pagaliau ir nesvarbu.
Turėjus garbės daugumą personažų sutikti ankstesniuose skaitiniuose, dabar viskas aišku. Jei kas anksčiau nelabai pasidavė, dabar aiškumo įgauna. (Beje, pas Kainą su Abeliu klajoju kaip abelis, ten sudėtinga, tik dauginasi viskas...).
Taigi, pasimatymų vakarėlis.
Sumanymas, kokį įsivaizduoju – įdomus. Personažų atsiradimo, gyvenimo, reikalingumo, savaiminio nusibaigimo ar nugalabijimo idėja patiko.
Ir tai (kažin ar atsitiktinė fazė): Niekas mūsų neskaito. (...) Kam tu mus paleidai?
Apie dėstymą. Eilinį kartą neaptarinėjant stiliaus (nestandartinė tiesioginės kalbos skyryba, turinio daug visko ir pan.), suabejojau, ar visuma brandinta. Srautas. Tvarkos trūksta. (Nors virtualijoje naivu pareikšti, kad ir korektūros reikia, bet pareiškiu).
Kita vertus, gal viskas tėra srautas? Susitikimai, (pasi-, nesusi-)kalbėjimai, išsiskyrimai.
Atrodo, kad ir prisiminimai apie stovyklą (ėda vienišumo, nepilnavertiškumo jausmas, bet vyksme dalyvauji... – ir, žinai, namie gi lauks nyki tuštuma) – dar vienas pasakotojo susiliejimas su personažais, paryškinant visa ko antiherojiškumą... esi sraute, pats vienas su savais vaiduokliais.
Galėčiau plėtoti savo psicholiginį-analitinį veikalą.
Bet ir ekspertizių niekam nereikia, kaip ir herojams amžinos šlovės, atminties :D
Vartotojas (-a): Samanėlė
Sukurta: 2018-11-05 09:42:08
Geras. Toks reklaminis, daugiau užsimaniau paskaityt. O pabaiga visai netikėta gavosi.