Tema aiški, apmąstymų kryptis suprantama. Tačiau beskaitant savos mintys ima klaidžioti. Daug klausimų.
Sutinku – laikmetis tam tikras tendencijas diktuoja.
Bet kodėl aiškiausiai matyt nesąmonės – kad ir toji raida nuo (priverstinai etaloniškai) beaistrio, bekūnio sovietiko iki šiuolaikinio visiško nuogaliaus (be abejo, įskaitant ir kūniškąjį pavidalą).
Keista skalė –  nuo vieno nežmogiško sąmonėjimo iki kito nusąmonėjimo. Vis kraštutinumai.
Teisingai pastebėta – modelis panašus, tik su atvirkščiu turiniu.
 
Apie menus. Apie tuos bestselerius ir panašių produktų gamybą. Taip, nūnai valdo mada iškelti godulius, aistras ir pan. Bet juk kažkokiuose (turbūt gana masiniuose) sluoksniuose ta produkcija paklausi? Ar egzistuoja pati sau?
O dar kitaip vertus – kaipgi tie tyrieji, jausminiai bestseleriai? Toji atseit klasika, kurios trokšta žmogaus siela, ta priešprieša purvui, nepretenzingi, jautrūs ir gražūs darbeliai – ar tai visada jau menas?
Įdomesnė, gal net labai kontroversiška mintis, keistesnė ar neįprasta raiška – nedomina :D:D
(o jei atsigręšim kiek atgal... pažvelgsim kad ir į J. Boscho ar Breigelio tapybą... arba modernizmą, kuris laikytas iškrypimu...)
 
Kuo labiau stengiuosi kažką pasakyti į temą, tuo labiau aiškėja: visus šunis karti ant laikmečio galima.
Betgi laikmetis – žmonių gyvenamas. Visur duodasi žmogaus kaip rūšies prigimtis.
Gal slopinama prigimtis prasiveržia... ir toliau suveikia pradams palankios ar nepalankios sąlygos?
Pasaulis kažkur ritasi ar jis tiesiog negailestingai suka žmoniją spirale?
Šviesios, pažangios minties kelias sunkus...

Kiekvienas laikmetis savaip sulaužo žmonių sąmonę. Kita vertus, kiekvienas laikmetis tuo ir įdomus, kad bando žmogų pakeisti, kuomet ir išryškėja tikrosios jo savybės ir kur jis linkęs.
Įdomu skaityti Jūsų mintis, pagalvoji apie daug ką... Ačiū.