Pažįstamas jausmas...

Eilėraštis, visų pirma, gražus (kukliai tapybiškas, beje, ir tautiškas).
Antra, paprastos tautiškos (nusakančios būseną, peizažą) priemonės atskleidžia universalų klodą – egzistencinį. Tai ir metaforiški stogai (kūniškasis stogas atsiveria ir siela raunasi dausosna), ir vyturio kaip pavasario (pragiedrulių) ilgesys, retoriškai tvyro ir keturių žirgų kaip keturių galimų (pasaulio) krypčių nuojauta… na, ir tas (ap)mirties taškas – smėlio kalnelis.
 
Šis nerimas – ir paskutinis liūdnas kvėpsnis, ir svaja. Drumsčia geidžiamą žydrynę sūkuriuojantys juoduliai, bet, ko gero, be tamsaus nebūtų šviesaus. Vietinės varnos protingos, ilgaamžės (ir amžinos mąstančio palydovės). O amžinos vasaros sala, egzotika, rojaus kampelis (?) – ten gyvena tik papūgos.
Į viską žvelgiant iš (metaforiško) kapo (arba per žemėje įsišaknijusio, bet mintimis skraidančio žmogaus-medžio jutimą) – nerami ta siela, vis kelyje.

Vaizdingos eilės, gražios metaforos.
Viskas praeina, praeis ir rudeninis nerimas. Sulauksit ne tik vyturių, bet ir lakštučių suokimo o šunys ir varnos čia nieko dėtos.