Panašiu atveju reikia įkalti raminamųjų tabletę ir problemos dingsta net ir uodegoje.

Paprastai skaitau iš lėto, stengiuosi perprasti struktūrą, išvis taip geriau matosi visuma (nors, ko gero, ne visada to knaisiojimo reikia, egzistuoja tokios sąvokos kaip idėja, pusiau arba visai ekspromtas...). Bet tai įžanga, kuri (tikėtina) šiek tiek reikšminga. Paaiškės arba nepaaiškės vėliau. Taigi prašom – įspūdžiai.
 
Visuma išsirita jau su pavadinimu ir pirmu sakiniu.
O jau antroje pastraipoje yra gera nuoroda – apie pagrindinį graužiką... tas pirdikaulio srities nervas. Čia, šioje srityje, ir slypi būties esmė. Nors pastraipoje yra mintis apie viduje lindintį kažką tokį (ir toliau oro uoste apie vidinį skausmą), bet tai tik to nervo radijavimas, aidai...
 
Mintys liejasi natūralia drumstimosi maniera. Gal detalių ir daugoka, bet, ko gero, plėtinį pateisina nenumaldomas noras parašyti (išsikalbėti)... Ir šiaip ryšys su pirmuonių mentalitetu (žr. įžvalgą toliau).
 
Ne, tai nėra apie nieką, tai graužatis – negana individą ėdančio egzistencinio nervo, dar ir iš aplinkos gaminasi masė problemų, veisiasi pojūčių šaršalas.
Emociškai į temą visa ko apšiktumas. Įdomu, kad ir lokalizacijos (kūno vietos) prasme.
 
Pagrindinės minties nesiekiu dabar suformuluoti, bet irzulį, kažko neišsipildymus (arba kitaip tai vadinasi pats nežinai ko nori), nepatogumus, skausmus (atavistinė uodega, siekianti reptilijų, pirmuonių erą, gal dar toliau...) – pajutau.

Be to, žmonės baisiai daug šneka (mintyse su savim irgi) – putoja, blaškosi – tai gal ne veltui tos žuvys išlindo iš pasąmonės?
Aš, tarkim, dažnai būnu iešmutis (chordinių tipas). Būtent tuom paaiškinami įvairūs regėjimai ir burbuliavimai.
O kai atvirstu į dabartį, manau, kad tai, kas juokinga (ar pasirodo ne visai sąmoningos kalbelės pavidalu), nebūtinai yra nerimta.
Viskas labai rimta.