Gal ne kiek išblėsę, kiek pasidarėm išrankūs - jaučiam, kas tikra, kas ne...

Tie laikai kažkaip nutolo gyvenime ir atmintyje.
Tai, kad nebrendyla švysteli į veidą "komplimentą", tai nereikėtų kreipti dėmesio, nes jie tokiu būdu pasikartoja patikusius žodžius, kad nepamirštų.
Kartą ėjau per mašinų stovėjimo aikštelę ir vienas sumanė dideliu greičiu per ją pervažiuoti.Čia dar aš - nenumatyta kliūtis pasipainiojau. Išgirdau komplimentą:" telyčia:, žiūrėk kur eini! Kol atgavau amą, jautuko mašinos vėžės jau buvo atvėsusios.

Bene kiekvienas kitaip išjaučiam laiko tėkmę –  buvom visi nebrendylom, draskėm ir svaidėm, rinkomės bangas, o ne užutekius, atradom dvasinės ramybės žavesį, nustebom, kad beliko tik poreikis surinkti tai, kas išbarstyta, bet turi tikrąją vertę... Tik kažkodėl šviesiausiai atsimenam jaunystę, kai daugiausiai klydom.

tiesa labai dažnai ir būna skaudi, o etiketas - tai tik gyvenimo etiketė. Atskirai prekei vis kitas paveikslėlis.
Gal ir sunku patikėti, bet aš prie To pratinuosi savaip: kiekvieną dieną atsigulu ant nugaros, sudedu rankeles ant krūtinės ir užmerkiu akeles. Pats. Vis dar.. Bet ta procedūra labai padeda. Dažnai taip ir užmiegu, bet vis dar pabundu. Kartais pabudęs tuo ir nusistebiu, kartais ir nusipurtau... Va, ką tik perskaičiau (nebepamenu tik kur - o tai jau ženklas...), kad vienas žmogelis vieną kartą mėnesyje eina į kapines naktį pamiegoti... Gražu ir prasminga. Nors man tuo sunku patikėti.