Puikios eilės ir artimos...

Aš nesidangstau Anonimo slapyvardžiu. Manau, kad taip gavosi todėl, kad per ilgai užlaikiau.
 

Ačiū Jums už nuostabiai gražią poeziją (sonetus).
Yra žmonių dalis, kurie mato tai, ką nori matyti ir girdi tai, ką nori girdėti. Taip lengviau gyventi. Gyvenimas yra žiaurus, tai nors siela gali kažkiek atsigauti poezijos arba meno kūriniuose, apgaudinėdama save tariamu grožiu.

Kaip tai artima. „Kai žodžiuose it kalinys kaliu...“ Mano įsitikinimu, ir ne tik mano, poezija, savaime aišku ne visa, yra mažiausiai „meluojanti“ iš  viso beribio kalbos masyvo, ir priklauso nuo skaitančiojo juslinės būklės, ar jis sugebės rašiusiojo, patyrusiojo belaikę akimirką prikelti savyje kaip vienintelę tikrą, išreikštą žodžiais, t. y. žodžius perkeisti į juslinę plotmę. kaip čia gali tylėti, jei toji akimirka pati savaime veržiasi iš tavęs, tikri Salomėjos žodžiai: „Lakštingala negali nečiulbėti...
 

Tiesą rąšot, bet ne visi supranta, viską už tikrą priima, o tiesos tik maža dalelė.