Perskaičiau, panagrinėjau. Komentaruose gal nebūtina minėti, bet savo įkyriu papratimu paminėsiu, kad yra savaiminio rašymo (taip kai parašai ir teiki nepasiredagavęs) požymų. Kalbu ne apie mažąsias raides po taškų ar pan. ženklų laisvę. Tai pažįstamas braižas. Galim sakyti, stilius. Netgi pateisinčiau trečiosios pastraipos (kaip minties nuoplaišos) pradžią, tik tada antrąją pastraipą geriau baigti ne tašku… bet tai ne esmė. Kaip ir tai, kad vienur įterpiniai skiriami, kitur ne (tas pats vadinasi varijuoja, ir joks tai ne stilius). Pataisoma. Norint. Ir tas nelemtas vistiek. Ir dar šį bei tą galima. A la užpili vandens sau ant veido (kodėl ne užsipili?). Gal dar trumpinčiau kai kuriuos plėtinius, nors tai jau autoriaus reikalai...
 
Aišku, įdomesnė komentaro dalis apie turinį. (Slapta pagalvojau, gal Vokietija turi ne tik imigrantų margumyno, bet ir ordnungo potekstę, kartu rodant, kad visur žmonės, visur kažkokia tvarka… tuo pat viskas reliatyvu...).
Patiko, kur prasideda herojaus lyg ir sąmonėjimo kelias :D na, ten, kur berniukas (tautybė neapibrėžta) ima rūpėti. Psichologinė kreivė įtaigi. Bijai prisirišti, ne kartą apgautas, bet pradeda suktis atjautos, abejonių, dar kažko ratas...
 
Nerimo, painumo, tvarkos, invazijos, maišalynės siausmas, noras į kažką įsikibti įtraukia. Geras.