Šiame įraše galima susekti įvairių minties gijų: apie dainos paskirtį, netgi misiją, paveldą ir pan., bet svarbiausia (man atrodo) – kad ji besitvenkiančių emocijų palydovė.
Turbūt ir pati ištikimiausia.
 
Patinka daina, nepatinka – individualu. Ir pagaliau gi čia ne apie profesionalumą (kokybę, komponavimo, atlikimo meistriškumą ir pan.). Ne visada tai svarbiausia...

Būna dienų lyg tyčia, kai daina, gal ir viena ausim tegirdėta, tiesiogine prasme prisikabina. Kažką ji padaro... Išjudina neišreiškiamą nostalgiją, kažkur neša (dažnai tikrai į sofos kamputį), ir svarbiausia tuomet ne pripažintas populiarumas, ne formatas, net ne žodžiai – o melodija, balsas, dar kažkas, kas nepavaldu logikai.
 
Nebūtinai visus vienodai giliai veikia garsas, bet jo galia neginčijama. Nebylus, vidutiniškas tekstas gali stebėtinai atgyti, įgauti prasmę muzikoje.
Kaip bebūtų, ji yra ir džiaugsme, ir nepaguodžiamume. Jei norisi užtraukti dainą ar bent girdisi kokie nors melodijų fragmentai, – gerai.

Pritariu klajūnei, patiko ir man

Labai gerai išreikšta, kad daina ir guodžia, ir linksmina, ir ramina, gal būt, ir padrąsina. Man liūdna, kad šiais laikais vis labiau netenkame savitumo, ir pritariu vienam autoriui iš socialinių tinklų, kad bent jau per "Dainų dainelę" reikėtų dainuoti lietuviškai... Juk tai yra "Dainų dainelė", o ne "Song of songs". Atleiskite. Nukrypau...