Man visai nesuprantamas moterų "buvimas" su bet kuo, tik ne vienai...
Geriau būti žeminamai, daužomai, niekinamai - nesuprantu...
O jiems (tokiems) taip ir reikia!
(Jeigu bent pirmą sakinį nukėlus į santrauką? Toliau (dar kiek pakoregavus) būtų epizodas iš „Gydytojos užrašų“. Gyvenimiškų siužetų, lyriškų, ironiškų, dramatiškų įžvalgų proza, kokią rašė tokie žmogaus natūros apšvietėjai kaip A. Čechovas, M. Bulgakovas gydytojo praktikos apsakymuose... Netapatinu, nelyginu, tai mintis apie dienoraščio kaip formos galimybes).
Siužetai gali skirtis, o esmė... Seni kaip pasaulis šitie užkaboriai.
Žinau ir aš giminingų istorijų.
Viena tokia – našlys, kadaise atėjęs į užkurius ir ilgainiui tapęs šeimininku, kurio žodis pagrindinis, nebesusigaudo ne tik gyvenime, bet ir spintoje, kur tvarkingai sudėta patalynės komplektų, baltinių, kojinių, visko, ko prireiks ateity. O žmonos – žaibolaidžio nebėra.
Baisu name vienam, ypač naktį. Eina tikrinti, ar durys užkabintos. Vis dažniau skundžiasi širdies permušimais. Neranda vietos.
Gaila, kad nebėra to, kas buvo visada. Gal ir neblogai buvo. Paverkia. Taip gaila savęs.
Kažkuriuo momentu pasimetimą ir tuštumą pildo kitos mintys: atsargiai, o labiau gal sau išmintingai samprotaudamas, su aplinkiniais pakalba, kad moteriška ranka namie reikalinga... ne vyro reikalas šlavinėtis. Nueina gandas. Bet visos pretendentės per prastos. Viena lyg ir nebloga, apsukri šeimininkė (į žvalgytuves atvežė mėsų ir šakočių), bet paaiškėja, kad pasoga būtų keli suaugę vaikai alkoholikai. Išpustys boba ūkį. Ir šiaip greitai įkyri. Kita negraži (nesvarbu, kad pats ne pirmo šviežumo ligų kapšas). Ir meilūs žodžiai, patarnavimai nešildo. Na jau ne, visos bobos – velnio išperos.
Vėl gaila savęs. Tempia tuščią kasdienybę ir godoja apie buvusius laikus. Galbūt neišsipildymus.
Tikėtina, kad per giliai ir negalvoja... burbuliuoja tik paties nesuvoktos, neįvardytos emocijos.
Liūdna. Pikta. Ir gaila tokio. Gal norėtų jausti, visgi žmogus... bet nemoka. Sugniaužęs kažkoks archajiškas, giluminis stabdis, kurio priežastys, šaknys – dažnąsyk per giliai, kad atsektum...
Ne vienas kartu gyvena nemylėdamas, skaudina nejausdamas neapykantos. Kažkodėl.
Taip buvo per amžius ir yra.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-03-12 17:33:23
Man visai nesuprantamas moterų "buvimas" su bet kuo, tik ne vienai...
Geriau būti žeminamai, daužomai, niekinamai - nesuprantu...
O jiems (tokiems) taip ir reikia!
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-03-12 08:25:25
(Jeigu bent pirmą sakinį nukėlus į santrauką? Toliau (dar kiek pakoregavus) būtų epizodas iš „Gydytojos užrašų“. Gyvenimiškų siužetų, lyriškų, ironiškų, dramatiškų įžvalgų proza, kokią rašė tokie žmogaus natūros apšvietėjai kaip A. Čechovas, M. Bulgakovas gydytojo praktikos apsakymuose... Netapatinu, nelyginu, tai mintis apie dienoraščio kaip formos galimybes).
Siužetai gali skirtis, o esmė... Seni kaip pasaulis šitie užkaboriai.
Žinau ir aš giminingų istorijų.
Viena tokia – našlys, kadaise atėjęs į užkurius ir ilgainiui tapęs šeimininku, kurio žodis pagrindinis, nebesusigaudo ne tik gyvenime, bet ir spintoje, kur tvarkingai sudėta patalynės komplektų, baltinių, kojinių, visko, ko prireiks ateity. O žmonos – žaibolaidžio nebėra.
Baisu name vienam, ypač naktį. Eina tikrinti, ar durys užkabintos. Vis dažniau skundžiasi širdies permušimais. Neranda vietos.
Gaila, kad nebėra to, kas buvo visada. Gal ir neblogai buvo. Paverkia. Taip gaila savęs.
Kažkuriuo momentu pasimetimą ir tuštumą pildo kitos mintys: atsargiai, o labiau gal sau išmintingai samprotaudamas, su aplinkiniais pakalba, kad moteriška ranka namie reikalinga... ne vyro reikalas šlavinėtis. Nueina gandas. Bet visos pretendentės per prastos. Viena lyg ir nebloga, apsukri šeimininkė (į žvalgytuves atvežė mėsų ir šakočių), bet paaiškėja, kad pasoga būtų keli suaugę vaikai alkoholikai. Išpustys boba ūkį. Ir šiaip greitai įkyri. Kita negraži (nesvarbu, kad pats ne pirmo šviežumo ligų kapšas). Ir meilūs žodžiai, patarnavimai nešildo. Na jau ne, visos bobos – velnio išperos.
Vėl gaila savęs. Tempia tuščią kasdienybę ir godoja apie buvusius laikus. Galbūt neišsipildymus.
Tikėtina, kad per giliai ir negalvoja... burbuliuoja tik paties nesuvoktos, neįvardytos emocijos.
Liūdna. Pikta. Ir gaila tokio. Gal norėtų jausti, visgi žmogus... bet nemoka. Sugniaužęs kažkoks archajiškas, giluminis stabdis, kurio priežastys, šaknys – dažnąsyk per giliai, kad atsektum...
Ne vienas kartu gyvena nemylėdamas, skaudina nejausdamas neapykantos. Kažkodėl.
Taip buvo per amžius ir yra.