Gražiai pamatyta scena iš natūros... o perskaičius ją kažkodėl norisi apibūdinti paradoksaliu išsireiškimu bejėgystės grožis.
Jaudina gilioji srovė...
Iškėlusi minčių, kad tai apie meilę. Jos formas. Ir apie tą vienatvę, kai esi tik su mintimis... Kaip tas seneliukas: gal našlelis, gal prisiminė mamą, vaikystę... kas žino, kas tuose prisiminimuose... Bet nors žmogus nepaliktas likimo valiai ir, galima sakyti, nevienišas, yra visas pulkas globojančių, teikiančių įvairius patarnavimus, – bet visi taip skuba!
Ir svetimi praeiviai skuba savais keliais.
 
Kiek kitokią situaciją stebėjau poliklinikoj prieš kelerius metus. Paniurėlių eilutėje – 93 metų pacientas, dukters atlydėtas keistis akies lęšiuko. Juodu gyvai kažką aptarinėja, gal drąsinasi, nugirdę kalbos nuotrupas įsitraukia dar keli nepatiklūs, koridoriuje nuotaika kažkaip giedrėja, bet jau kai po procedūros išeina tas liesutis šaunuolis viena užklijuota tarsi pirato akimi – tada tai jau... koks paties triumfas, o kiek džiaugsmo visiems! Kiek planų ateičiai, įkvėpimo kitiems!

Taip, norisi gėlių ir būtent - tulpių... Ir tada geriausia išeitis - nusipirkti...