Kaip sakoma, yra apie ką pamąstyti. Nors likutinės vertės klausimą jau išmąsčiau ir atsakymą susiradau.
Bet patinka kitų (ypač per asmeninius išgyvenimus, prisiminumus, t. y. unikalius kelius) keliami tie patys nesenstantys klausimai: gyvenimo perkratymai, pasiekimai, laimė, prasmė...
 
... Prisimenu tą iš pirmo žvilgsnio neišsipildžiusią svajonę, tą namą, apie jį nekart vienaip ar kitaip buvo rašyta. Ar ne ten rymota skaitant žvaigždes, ar ne ten vaikštinėjo būtybė su žaliom kelnėm, raudonom kojinėm, įsispyrusi į kaliošus ir apsigobusi skara? Prisimenu todėl, kad namas ir viskas aplink pasakojo, kaip beskambėtų paradoksaliai,  apie laimę. Taip, kažkas netobula, kažko nėra, dar ir kojos kas žingsnis kliūva, bet aplink yra dėmesingų žmonių, dienos vyksta...ten šilta.
Likutinė vertė – pridėtinė. (Atbulai skaičiuota, kitiems duota... tuo pačiu ir grįžta).
 
Paraleliai vertės paieškose pūstelėjo šaltis. Tolimųjų sapnų ir savos, tos naminės dabarties priešybė. Šaltis nuo tų, kuriuos valdo man, man, man, kurie  valdo plačiuosius hektarus. Aišku, kad jų siekis (laimė?) – kitoks turėjimas.
Svajonės? Kažin, ar toks žodis išvis tada tinka. Ir jei svajonės spiečiasi į gausius nulius, tai senatvės nemigos naktim... viso to likutinė vertė kybos kaip liesas nulis. Gali nesimatyti nė to. Nes ir nebuvo nieko.

Tokia mano numonė kategoriška. Nes kas ten žino, žmogus yra žmogus, o ta skaičiuoklė buhalterė gali būti ir baisi, ir patogi.

Įdomi buhalterija - gražiai taip toks skaičiavimas - plius minus - ir rimtai ir nelabai.