Įžangoje nurodyta, kad rašo sūnus (pagal tėvo pasakojimą), paskui atsiranda mergaitė. Trūko ryšio, bet galiu ir savaip pasiteisinti: įtariau čia esant atvejį, kai nesvarbu, kas yra kas, svarbu idėja, o kartu gali būti, kad man suvokimą paramstančio  šulo trūksta todėl, kad jis reikalingesnis paremti vidiniam pasakos absurdui. Ir išvis – ryšys su lėktuvu tai nutrūko :D
 
Yra taisytinų kalbos reikalų. Ši pastaba ne dėl vietomis gan savotiškos skyrybos (pripažįstant, kad nestandartinė skyryba yra stilius). Ir ne apie rinkimo klaidas. Apie va tokius: Neapolis randasi > yra; nusiovė batus > nusiavė... ar šiuos ir kitus nesklandumus galima motyvuoti pasakotojo(s) pozicija nekenčiu lietuvių (kalbos), stipriai abejoju :D Nors čia jau irgi pasaka be galo, nes tą randasi pateisinti galima – Neapolis kaip nova tikrai kažkaip randasi, atsiranda ir tada jau yra... o nusiovė – iš šnekamųjų perlų...
 
Įspūdis – kad rašoma lengvai, lyg paleidžiant vyniotis savaime. Jei ir taip, tai normalu, daug kas neatsakytų, kaip kažkas ima ir pasirašo. Ogi.
Neblogai eina taupymo linija (kas ką taupo, ką praranda). Nebloga K. senelio pavidalų kaita.
O įdomiausias minties žaismas – matematika, pusdalyviai, padalyviai. Pradžioj pagalvojau, kad tai netyčinis peršokimas tarp besimokomų dalykų, paskui – kad tinka chaosėliui, o į pabaigą pasirodė, kad ir mintį aptikau... (maždaug: gyveni, mokaisi, padalyvauji, pusiau padalyvauji...)
Visgi pasaka yra pasaka – siužetinį pagrindą perskaičius, kažkas lieka tarp eilučių. Liko rebusas. Novelei ūkana gerai, galvai – kaip čia pasakius...

graži pasaka, su atitinkama pabaiga...