Neaptarinėjant šio straipsnio publicistikos aukštumų požiūriu, visumos esminei nuostatai pritariu.
Problema iškelta. Prasmingos (tiesa, pateiktos štrichais) potemės (asocialus ir neasocialus puvėsis).
 
Skaitytojo įspūdžiai:
Tas paplitęs liaudiškasis ir žiniasklaidoje valkiojamas apsauginis – žodžio darybos požiūriu būtų ne klaida (kaip eilinis ar miškinis), tačiau turi kažką šuniško... Cerberis...  Čia tarp kitko. Tiesiog apie nevalingai (asmeniškai) lendantį paniekinantį atspalvį. Būtent apie tai ir sukasi mintys dabar.

Apsaugininko (apsaugos darbuotojo) darbas – sunkus, atsakingas ir pavojingas.
Kaip ir mentų. Įdomu tai (o gal atsitiktinis stebuklas?), kad teko susidurti tik su adekvačiais.
Neišsilavinę, dykaduoniai ir pan.? Aha, kaip ir medikai, visi tik ir išlupinėjantys kyšius.
Apsaugininkas, mentas (ar kitoks nekentimo objektas) gali būti netgi raštingas! (iliustracija – pastarasis atvejis :D).
Visuomenės teisuolių (?) neapykanta jiems – ogi šiaip.
Žmonės linkę pliurpti bet ką – tiek gyvai, tiek portalų erdvėse...
Žmonių visur gali būti visokių.
 
Siejamas su konkrečiu įvykiu (jo inicijuotas?), teminiais intakais pildomas straipsnis palieka ir apskritai visuomenės bendrabūvio vaizdą: klesti nemąstymas, veidmainiavimas ir kitos turgaus „grožybės“.
Apgailėtini tie gebėjimai – spjaudytis, dergti viską, manipuliuoti, rėkauti apie teises, skelbti visažinystės kliedesius... savo emocijas (ar gilias psich.problemas) reiškiant peiliu kitam per gerklę.

tokio straipsnio reikėjo seniai OK