Įsivaizduoju, kad didysis sumanymas  – per apmąstymus, prisiminimus nutapyti žmogaus gyvenimo kelio visumą. Drobę iš liūdesio, prieštarų, kartėlio, nerimo ir kartais blykstelinčių prošvaisčių. Ta prasme viskas dėliojasi normaliai  – vientisas pasakojimas nebūtinas, viskas perteikiama dalimis. Skirtingais potėpiais (mokėčiau tapymo kalbą, tai aiškiau paminėčiau ir faktūrų iškilumus, vietomis pereinačius į švelnias linijas).
 
Konkrečiai šios dalies turinyje – bendros  tiesos, jos ne vieno žvalgytos (miškas, skruzdėliukai, bėgimas, kūryba kaip palaima, unikalios visatos  bei pan.). Tiesa, čia ne traktatas, siekiantis perversmo filosofijoje, todėl viskas normalu.
T. y. pačios mintys – nėra blogai... o ar maža garsių žmonių yra palikę panašių dienoraščių, pastabų sąsiuvinių, užrašų, jie nepeikiami... jie vertinami kaip kūrybinių dirbtuvių medžiaga...
Kalbant apie pateikimo manierą (ji, ko gero, ir bus čia svarbiausia), – atrodo, kad dėstyti per senus sklaidomus raštus – lengvinantis pasirinkimas (pasitelkus jugiamuosius perėjimus nesunku daryti siužetą (Jo mintys nuskrido kažkur toli toli…(…) jis vis skaitė lapas po lapo (…) užvertė aplanką ir susimąstė…)
Šiai daliai visai užtektų vien skaitymų (kursyvu). Kaip pradžioje minėjau, būtų vienas iš drobės epizodų.