Taisyčiau:
… ir nušlepsėjo, kaip įprasta, šaligatviu, link pašto dėžutės > gal taip Vincentas galvojo šlepsėdamas įprastu taku link pašto dėžutės (neatrodo, kad šaligatvis čia reikšmingas). Ir kitame sakinyje tada galima išmesti jis (Nors puikiai žinojo)
toliau išbraukti vieną nustebo…
Pavartęs voką… atplėšė. Voke… > Pavartęs (laišką) ir įsitikinęs… atplėšė voką. Jame…(arba dar kitaip, nes nebūtina voko vartyti ir tyrinėti, kad perskaitytum adresą)

sudžiuvusio beržo lapelis > sudžiūvęs beržo lapelis
Senis atsargiai, kad jis nesutrupėtų, išėmė lapelį  ir vartydamas jį rankose ilgai >
Atsargiai, kad nesutrupintų, senis išėmė jį ir vartydamas rankose...

Sapnų vieta: Bet juk tai buvo tik jo sapnuose – jei kabutėse tęsiasi senio mintys, nereikia jo

Adventas – tai bendras laikotarpio pavadinimas, rašoma mažąja – adventas

prisipažintu ką sapnuoju > jei prisipažinsiu, ką sapnuoju (juk tęsiasi Vincento mintys, kodėl kitas asmuo prisipažintų?

(Jums leidus taip ir pataisyta)
---
Kitos pastabos.

Tęsiant senio (to paties asmens) vidinį monologą pasirinktas lengviausias būdas mintis rikiuoti pradedant kabutėmis ir konstatuojant: pagalvojo, samprotavo, abejojo. O jeigu tarp minčių (tarp pastraipų nuo „Gal tai – nuo žiogo (...) iki Liūdna, labai liūdna... toliau – prie Kometų) įterpus kokių nors jungiamųjų perėjimų (gal autoriaus žodžių)?
Galima monologą daryti ir vientisą, be autoriaus intarpų.
Galima taisyti ir vietą, kur senis prisimena kunigo žodžius (Tai ištaręs kunigas pamosikuodavo...).

Galima yra tik skaitytojo nuomonė, nereiškianti reikia. Stilius yra stilius...
---

Taisyta pakartotinai. Kas ir kodėl, plačiau žinutėje.

idomiai susiskaite. O senis is tiesu bedievis. Kitu atveju zinotu amzinybes esati.