Pritariu Nijolenai. Daug jausmų, jausminių ryšių...
Savo komentaru – ką bepridursi. Bandysiu.
Ilgesniems pamąstymams pristabdė gyvenimo į skolą ir bejėgiškumo motyvai.
Dievo meilė viskam, visiems – „...o Dievulis per savo gerumą myli visus.“ Toks atsarginis variantas – per savo gerumą (...). Nes jis stiprus, jis niekada neateina pagalbos pas žmogų, nes jam jo pagalbos nereikia, jis tik duoda ir taip padaro žmogų amžinu skolininku. Ar tikra yra meilė tam, kuriam esi skolingas?.. ; (...) tai tik malonė, labdara. Skola, o su ja sunku gyventi.
Kitas motyvas – apie bejėgystę ir jos padarinius: ar pats nemylėtas, nepakankamai išmylėtas, įskaudintas būtinai yra kerštingas, nekenčiantis, keikiantis visą pasaulį? Kituose kontekstuose, kitokiuose gyvenimo vingiuose – sakyčiau, kad nebūtinai. Bejėgystė gali išeiti į tylą, atsiribojimą... būna visokių variantų.
Komentaras fragmentiškas. Nes atskirų motyvų čia net neišskirsi – pasakojimas vientisas, kai kurie personažai pažįstami (mama, babūnė), dėstymas nuosekliai pagrįstas (dar tiksliau – eina tarsi savaime, o taip, manau, būna, kai turi ką pasakyti), – tačiau išmintis ir gili emocija iš uždaro pasaulio (siužeto) nesunkiai perkelia į savus plotus. „Tėvo vaikas!“, „Motinos kopija!“, „Visas į tą giminę“ – klasika, kartojama per amžių amžius, kartų kartas.
Jei dar nesi laikęs išeinančiojo rankos, galbūt esi girdėjęs žodžius, ištartus žiūrint kažkur į tolį: „Gyvenime dariau daug klaidų...“, ir esi sutapatinęs juos su tuo, ką norėtum išgirsti: „Gi mylėjau, myliu tave, suprask ir atleisk...“
O, kokia žmogaus jausmų narpulynė!.. kokie įvairūs gyvenimai, bet kaip visiems trūksta meilės...
Verta perskaityti.
Mūsų meiles išsinešusieji prijaukina, pakviečia mus į Anapus...Daug jausmų, jausminių ryšių viename tekste. Gal todėl jis toks liūdesingai šiltas - kaip ant kūno padėta lengvam paglostymui išeinančio ranka.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-12-06 15:29:16
Pritariu Nijolenai. Daug jausmų, jausminių ryšių...
Savo komentaru – ką bepridursi. Bandysiu.
Ilgesniems pamąstymams pristabdė gyvenimo į skolą ir bejėgiškumo motyvai.
Dievo meilė viskam, visiems – „...o Dievulis per savo gerumą myli visus.“ Toks atsarginis variantas – per savo gerumą (...). Nes jis stiprus, jis niekada neateina pagalbos pas žmogų, nes jam jo pagalbos nereikia, jis tik duoda ir taip padaro žmogų amžinu skolininku. Ar tikra yra meilė tam, kuriam esi skolingas?.. ; (...) tai tik malonė, labdara. Skola, o su ja sunku gyventi.
Kitas motyvas – apie bejėgystę ir jos padarinius: ar pats nemylėtas, nepakankamai išmylėtas, įskaudintas būtinai yra kerštingas, nekenčiantis, keikiantis visą pasaulį? Kituose kontekstuose, kitokiuose gyvenimo vingiuose – sakyčiau, kad nebūtinai. Bejėgystė gali išeiti į tylą, atsiribojimą... būna visokių variantų.
Komentaras fragmentiškas. Nes atskirų motyvų čia net neišskirsi – pasakojimas vientisas, kai kurie personažai pažįstami (mama, babūnė), dėstymas nuosekliai pagrįstas (dar tiksliau – eina tarsi savaime, o taip, manau, būna, kai turi ką pasakyti), – tačiau išmintis ir gili emocija iš uždaro pasaulio (siužeto) nesunkiai perkelia į savus plotus. „Tėvo vaikas!“, „Motinos kopija!“, „Visas į tą giminę“ – klasika, kartojama per amžių amžius, kartų kartas.
Jei dar nesi laikęs išeinančiojo rankos, galbūt esi girdėjęs žodžius, ištartus žiūrint kažkur į tolį: „Gyvenime dariau daug klaidų...“, ir esi sutapatinęs juos su tuo, ką norėtum išgirsti: „Gi mylėjau, myliu tave, suprask ir atleisk...“
O, kokia žmogaus jausmų narpulynė!.. kokie įvairūs gyvenimai, bet kaip visiems trūksta meilės...
Verta perskaityti.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-12-06 07:23:03
Mūsų meiles išsinešusieji prijaukina, pakviečia mus į Anapus...Daug jausmų, jausminių ryšių viename tekste. Gal todėl jis toks liūdesingai šiltas - kaip ant kūno padėta lengvam paglostymui išeinančio ranka.