Gera tema ir blaivusis jos kampas matosi aiškiai. Papildyčiau nebent tuo,  kad žmonės – psichofizinės būtybės, kurioms kontaktuojant prasideda įvairiausios reakcijos. Svarstant šiuo požiūriu, meilė – tai pirmiausia hormonai. Meilę žaidžia svarbiausi penki (bet jie jokiu būdu ne vieninteliai): feniletilaminas, adrenalinas, endorfinas, vazopresinas ir bene ypatingiausias, dažnai netgi vadinamas meilės hormonų vadu, – oksitocinas.
Kiekvieną iš jų patyrinėjus... biologinė psichiatrija... ir širdis, tas meilės simbolis, tėra raumuo, veikiamas kelių liaukų diktato...
 
Na bet viską galima apsukti visaip, o tada...
Savanoriškai užmiršus (kartais to labai labai reikia) mokslą, lygiai kiek racionalų, tiek stebuklingą, ir pažvelgus sieliškai galima pamatyti, kaip žmogus vejasi ir nepasiveja to kažko... vejasi be galo įvairiai ir kiekvienas savaip teisūs.
Gal meilė – tai nerimas? Besąlygiškas atsidavimas? Tolerancija, o gal kaip tik negailestingumas vardan išgijimo... Laukimas? Dievo šviesa?
 
Tema neaprėpiamai plati.
Kaip viskas prasideda nuo žodžio, taip jis ir palieka aiškiausias. Turbūt. Ir aprėminantis, ir suteikiantis laisvę.
Nėra tokio dalyko kaip meilė. Dalyko – ne. Betgi yra tokia kategorija, apibrėžta žodžiu. Ir žmogaus ilgesys.

...meilė, kiek dedikuota eilių ir žodžių ir vis ieškoma to stebuklingo žodžio, juk visas pasaulis yra gyvas tik dėl meilės...prasmingi svarstymai...