Mylėti mirtį... Čia šiaip, gal ne į temą.

įdomios mintys...žavu

Minios ir kitokių kontrastas.
Bejėgis lašas gal kiek išspaustas, nors jeigu jis yra kaip priešprieša masei, tada nieko.
Toliau – mintys apie minties vedimą.
Gerai. Kažkiek skaitosi ir apie žemiškus, kasdieniškus santykius (priekabiavimo ir meilikavimo atspalvis; revoliucinės nuotaikos ir visa ko viršūnė – minios pasitenkinimas).
 
Imant plačiau, bendriau, veikėjai tampa simbolinėmis abstrakcijomis. Ir viskas apie (kiek)vieną – save.
Kovotojų mirtininkų atilsis (jei tas poeto lietė ne rimui išgauti, ne fiziniam veiksmui, o dvasiniam palytėjimui nusakyti) – į pabaigą ateina logišku vektorium. Bet sunkiau pasiduoda pabaiga. Labiausiai dėl neapgaus. Ar kas apgaudinėjo, kad reikėtų išskirti mirtį? Veiksmai buvo (parodyti) drastiški, atviri.
Tiesa, reikia pažodiškai nesikabinėjant susiprasti (jau ir susipratau): individas (poetas) audrose, saviapgaulėje, šios žemės apgavystėse (ir nuosprendžiuose abejotinuose) iki pat galo … Todėl epitafijoje galima įskaityti ne tik kovos su aplinka, bet ir su savimi apibendrinimą.

Tos vienišos, apleistos poetų širdys - kas jas paglostys, kas pridengs ?
Norisi sušukti: "O pasauli, kodėl tu toks žiaurus pasidarei? Kodėl nuo tavęs nusisuko Dievas?