Sunkiausiai yra perlipti ne per kalną, o per save...

Tik taip atrodo, kad gyvename ir rūpime tik Sau...

Parašyta puikiai (tas man reiškia daug ką: kalbėjimo toną, gražiai atvirą patirčių tekinimą, įtraukiančių sutapimų prošvaistes, norą pritarti ir ne visai…).
Be abejo, ne vienas atrastų ką nors sau. Apie išgyvenimus, minčių pūgas. Ir apie tai, kas vyksta toje, man rodos, labiausiai poetizuotoje vietoje, kur kalbama apie visatos ir gamtos tvarką ir paišdykavimus (metrikų knygas jos skaito, figūrėles rikiuoja dar ir kaip, bet paliktas plyšelis mėnulio nosiai ir vienintelio meilei – o, būna ir tokių dalykų).
 
Prieštarauti sau tyliai ėmiau dėl šiokio tokio paradokso: visas įrašas persmelktas atlaidumo, tuo pat meilės žmonėms (iš esmės pritariu, kaip ir pabaigos sakiniams – visi mes žmonės, ne prokurorai, teisėjai ar kokie prisiekusieji), bet ar tikrai kiekvienas galim suprasti kitą?
Jei ir būna tokio noro ar pajėgumų… Kiekvienam savo.
Ar verta išrašyti tai, ko suprasti neįmanoma? Ar tai, ką net pats norėtum užmiršti?
 
Visatoj laikosi viskas, aidi aidais, eina ratilais, viskas turi kažkokią paskirtį, ir kaštoninės kasos kažkur atsikartoja (pagalvojau apie tokią mergaitę, ją sutikau, tai manoji tetulė Verutė – per kelias kartas ji vienintelė su kaštoninėm garbanom, o gyvenimas jos iškentėtas savaip).
Analogų, pasikartojimų pilna, jų buvo ir bus.
Bet kiekvienam savo…
 
Atverti savo ne sau – jei nori. Ir drįsti.
Asmeniniai mano drąsumai šiuo klausimu tokie: net kai nebelieka tų, kas atsimena kai kurias nesąmones (didieji pavojai tarsi praėjo), atsimeni tik pats ir turėsi iki paskutiniosios savo (kupiūruotuose ar ne) liudijimuose, visgi kai kuriuos (jei ne viską) atrodo verčiau ištrinti, po savęs nepalikti. Vertingos patirtys? O kam?
Nebent esi rašytojas, dengiąs savimi ambrazūrą – gal kam padėsi...
 

puiki ir nuoširdi išpažintis, kurią lengvai pritaikyčiau SAU.. 
 

...puikios, nuoširdžios mintys, tegu lieka tai ką per Aukščiausio duotybę sukūrėte, nes tai duotybė, negalima naikinti...