Nežinau, kaip geriau komentuoti – paspėliojant apie ką čia, abstrakčiai nutęsiant jo, sukelia daug minčių, šiaip pasiplepant aplinkui. Gal kaip kam patinka. Tad ir aš pateikiu savos rūšies – apie (ne)pamatytas idėjos gaires.
Nors ir bandžiau į kunigą žiūrėti kaip į subendrintą figūrą, vardas traukia link konkretaus asmens. (Tai visumą supaprastina, nors gal kaip tik toks ir buvo tikslas – pririšti prie pranciškonų mokymų (jei nelabai klystu, tai artimo meilės, tarnavimo vargšams ir kenčiantiems, dvasinės laisvės, džiaugsmingumo kryptys... jas iliustruoja ir J. S. veiklos).
Kokių bebūtų versijų, sielovados darbas matyt ir jis puikus: per gilų supratingumą, žmogiškumą.
Visi yra žmonės.
Ir paties vedlio sielos pabangavimai gražūs: tarnystė su meile, tas saulės zuikutis ant šventojo veido toks gyvas, taip švelniai ir skaisčiai traukia prie gyvenimo… (o ir kaip koks gerumo, stabų ir veidų prašvitimo sinonimas).
Ir studentė ganytojo akivaizdoje tą savo etikos egzaminą išlaiko: noriu (maža ko nori jauna mergelė), bet etiškai nesakysiu. Sieloj audra, bet tuoj bus giedra. Ateis koks nors zuikutis.
Eilėraščio esmę galima perleisti per gyvenimišką situaciją (neskaitant visko pažodžiui), nes, kaip minėta anksčiau, studijos tęsiasi visą laiką.
Sielos darbas ir darbininkai.
Studentė ne toje aplinkoje pritaikė atsakymą.
Viena mano kursiokė pakvietė medžiagų atsparumo dėstytoją papietauti ir pavyko.Tik kvailė kažkam pasisakė. Man teko kokius 3 kartus eiti perlaikyti, kol įkaliau į savo galvą, nes merginoms, tai kietas mokslas.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-10-28 22:30:34
Paprastai, kai labai nori, tai netyli. Bet čia seni laikai buvo, tai patylėjo :)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-10-28 19:44:29
Nežinau, kaip geriau komentuoti – paspėliojant apie ką čia, abstrakčiai nutęsiant jo, sukelia daug minčių, šiaip pasiplepant aplinkui. Gal kaip kam patinka. Tad ir aš pateikiu savos rūšies – apie (ne)pamatytas idėjos gaires.
Nors ir bandžiau į kunigą žiūrėti kaip į subendrintą figūrą, vardas traukia link konkretaus asmens. (Tai visumą supaprastina, nors gal kaip tik toks ir buvo tikslas – pririšti prie pranciškonų mokymų (jei nelabai klystu, tai artimo meilės, tarnavimo vargšams ir kenčiantiems, dvasinės laisvės, džiaugsmingumo kryptys... jas iliustruoja ir J. S. veiklos).
Kokių bebūtų versijų, sielovados darbas matyt ir jis puikus: per gilų supratingumą, žmogiškumą.
Visi yra žmonės.
Ir paties vedlio sielos pabangavimai gražūs: tarnystė su meile, tas saulės zuikutis ant šventojo veido toks gyvas, taip švelniai ir skaisčiai traukia prie gyvenimo… (o ir kaip koks gerumo, stabų ir veidų prašvitimo sinonimas).
Ir studentė ganytojo akivaizdoje tą savo etikos egzaminą išlaiko: noriu (maža ko nori jauna mergelė), bet etiškai nesakysiu. Sieloj audra, bet tuoj bus giedra. Ateis koks nors zuikutis.
Eilėraščio esmę galima perleisti per gyvenimišką situaciją (neskaitant visko pažodžiui), nes, kaip minėta anksčiau, studijos tęsiasi visą laiką.
Sielos darbas ir darbininkai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-10-28 17:59:38
nu nepasisekė kunigui su (ne) dama...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-10-28 13:05:28
Studentė ne toje aplinkoje pritaikė atsakymą.
Viena mano kursiokė pakvietė medžiagų atsparumo dėstytoją papietauti ir pavyko.Tik kvailė kažkam pasisakė. Man teko kokius 3 kartus eiti perlaikyti, kol įkaliau į savo galvą, nes merginoms, tai kietas mokslas.