Dar viena daugiaprasmybė, poetinis neapčiuopiamumas (ir gerai, nors visada lieka ir tikimybė, kad daugiau priklauso ne nuo paties serpantino, o nuo interpretuotojų…).
 
Vaizdelis gražiai pačiuožęs, sąskambiuose žaidžia įvairių kultūrų ir faktūrų personažai (Tomas Akvinietis ir Ak Vilnietis, Vaižganto „Nebylys“ ir šiaip nebylys, t. y. negebantis kalbėti), vabalų žodinės-vaizdinės mutacijos, susipynę laikmečiai…
Viską išaiškinti ir nebūtina. Tešėlsta atviros, laisvos ir linksmos fantazijos.
Tarkim, kaip tik toks yra pasaulis, kai studentą merkia minčių lietus.
 
Bet jei studentas yra kiekvienas (kažko visi nuolat mokosi), jei pabudina kokios šakės, kai jau metas rodyti ką įsisavinai…
pypt – sakytum, skambutis į (pa)sąmonę, betgi nuskamba pagrindiniai išmokti keiksmažodžiai, kuriuos užnešė – kas? Istorija. Ordos, jungai kažkur iš Rytų…
Daug geba studentas, visas toks suintegruotas…
 
Akivaizdu, kaip tautiškumas ir svetimžemės kultūros, visokios keistenybės virsta samplaika.
Pavadinimas Pyptelėjimas vis dėlto rodo tebegyvą tautiškumo krislą – saiką. Trumpai drūtai.

Jūsų kūrybą skaitau kaip galvosūkį...

žaismingas pyptelėjimas...